Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas



Stefanija Gribauskienė

Gimiau mažame Sedos miestelyje. Augau ir gyvenau jame iki 18 metų. Po to – tremtis, gyvenimas Liepojoje (Latvija) ir vėl Lietuva. Gyvenau Plungėje, dabar – Šiauliuose.

Mano eilėraščiai kuklūs, suprantami kiekvienam skaitytojui. Nuo 1947 m. iki 1997 metų jų įvairios temos: tremtis, ilgesys, meilė, gyvenimas, jumoras... Iki tremties parašyti mano eilėraščiai dingo. Kai ką prisiminus, tremtyje užrašiau.

Mano gyvenimas margas: daug vargo, ilgesio ir truputis džiaugsmo. Kankino ligos, sunkūs darbai, vyro netektis. O dabar – vienatvė. Ramindama save, užpildau tuštumą, rašydama eilėraščius.

Man kužda širdis, kad turiu ką nors palikti po savęs.

O ką?

Tik kuklius metų metais rašytus eilėraščius, vargo ir džiaugsmo kupinus. Eilėraščiai buvo skaitomi sanatorijose, mokyklose, tremtinių suvažiavimuose. Spausdino žurnalas „Ūkininkas“, savaitraštis „Žemaičių saulutė“, „Būdas žemaičių“, „Plungė“, jų yra Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos knygose „Veidu į Tėvynę“, „Vilties žarija“, Sedos literatų klubo „Varduva“ almanache  „Varduvos vingiuose“, „Vingiorykštės“ literatų klubo almanachuose „Lietaus dvasia“, „Vaivorykštėj ištirpęs liūdesys“, „Šauksmas tyloje“ .

Eilėraščiai sugulė trijose mano knygose: „Kai pražydo alyvos“ (2001 m., Jonava), „Saulėlydžio taku“ (2004 m., Plungė), „Sielos duona“ (2009 m., Jonava).

 

Esu Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ (nuo 1998 m.) ir Sedos literatų klubo „Varduva“ narė, priklausau Lietuvos kaimo rašytojų sąjungai.

Kas skaitys mano eilėraščius, prašau – neteiskit. Aš – ne poetė, tik literatė.

  

 

 

 

Susitikimas su Stefanija Matutyte Gribauskiene

 

 

 

Džiaugtis gyvenimu- didelis menas, nes amžinai esame darbų, veiklos, skubėjimo apsėdime. „Neturiu kur skubėti“- sako Stefanija Matutytė Gribauskienė, atšventusi gražų 80-ties metų jubiliejų- „Todėl džiaugiuosi kiekviena kasdiene Dievo dovana“.

 

Mes norėjome pabūti šalia, pabendrauti, pasidalinti brandumu savo versmėse, kurį kasdien nešamės, kad sutiktam kelyje galėtume padovanoti kvietimą į kiekvienos dienos šventę. Plepios, pasiilgusios Stefanijos skriste skridome į susitikimą su ja, norėjome išsakyti kuo daugiau gražumo, palinkėti sveikatos, stiprybės, kūrybinio įkvėpimo.

 

Mus pasitiko jos širdies šiluma, jos ilgesys, jos džiaugsmai, jos laukimas mūsų. Susitikimas prabėgo taip greit, tiek daug liko neišsakyta, norėjosi dalintis ir šlovinti dovanotą laiką. Gaivinomės arbata, skaniais sumuštinukais, smaližiavome Stefanijos paruoštais saldėsiais ir plepėjome, plepėjome apie kasdienos paprastumą, apie kasdienos rūpesčius, džiaugsmus ir virsmą. Išgirdome ir didelę naujieną – pasaulį išvys dar viena jos knyga - „Šokanti vienatvėje“.

 

Jos pačios žodžiais tariant „O širdy obelis krauna žiedus, dainuoja ir šoka prieš vėją...“ išsiskyrėme neilgam, iki knygos pristatymo Plungėje.

 

 

 

 

 

 

Adelės Daukantaitės Šeškauskienės nuotraukos

 

 

 

Šokanti vienatvėje

 

 

„Šokanti vienatvėje“ – ketvirtoji Kaimo rašytojų sąjungos, Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ narės Stefanijos Matutytės –Gribauskienės knyga. Joje – gyvas autorės pasaulis. Skaitant prisiliečiama prie visų jausmų, kuriuos poetė išgyvena eidama savęs pažinimo keliu. Jos nuotaikos lyg bangos jūroje šokinėja nuo vienatvės, meilės iki dvasinio pakilimo – noro įveikti užklupusį sunkumą.

Autorė kiekvienoje dienoje ieško pozityvumo ir neleidžia pasiduoti silpnumui, savigailos akimirkai.

Gražus jos bendravimas su gamta suteikia skaitytojui erdvės kelionėje, kurią lydi ir meilė bei netektis, ir vidinė kova bei buvimas su savimi, ir kasdienė malda...