Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas



Apie save

 

 

 

 

Apie save

 

Gimiau su saule rytmetį ankstyvą,

Skardžiu balsu sau dėmesio prašiau.

Iš karto visos negandos pranyko,

Kai tavo minkštame glėby supaus...

 

 

 

Ach, tas gimties stebuklas!

Jis man toks dvasingas, o kartu ir paslaptingas...Gal dėl to ir akušerės profesiją pasirinkau...

Gimiau 1963 metais rugpjūčio 6 dienos rytą – žemaitės ir aukštaičio šeimoje.

Buvau antroji dukra šeimoje, pradėta iš didelės aistros ( mus su seseria skiria tik 10 mėnesių). Gal todėl taip aistringai myliu gyvenimą...

Dabar suprantu, kokia dėkinga esu Likimui už galimybę ankstyvąją vaikystę praleisti kaime pas močiutę. Galbūt gamtos prieglobstis gimdė manyje poetišką supratimą apie pasaulį.Galbūt optimistiškas požiūris į gyvenimą irgi iš tenai...

Pirmąji poezijos užkratą gavau mokykloje iš savo auklėtojos Violetos Beresnevičienės. Ji ruošė mane poezijos konkursams, jos dėka pažinau vaidybą ir sceną.

Bet a.a. Anicetas Stonkus – poetas, įkvėpęs kurti. Iš pradžių – žemaitiškai. Pamenu, kaip žavėjausi Aniceto sugebėjimu sudėlioti žodžius taip, kad nei pridėsi, nei atimsi. Bandžiau pati. Pavyko. Užsikabinau.

Šiandien kuriu ir literatūriškai, gal net daugiau. Pirmai knygai pilnai dar nesubrendau.

Esu laiminga moteris, nors gyvenimo mėtyta ir vėtyta.

Esu laiminga mama, turinti keturis laimingus vaikus.

Esu žmogus, pirmiausia gyvenime pastebintis grožį ir gėrį. Nestokoju optimizmo,

galiu ir kitiems jo duoti. Mano eilėse iš paniurusio debesies vistiek išlys saulė. Savo poeziją vadinu pozityviąja. Nekuklu, bet ji man pačiai patinka...

 

Malonaus skaitymo

Eirenė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

ŽALTIŪM ŽEMĖ

 

 

Irenos Stražinskaitės Glinskienės knyga žemaičių kalba "Žaltiūm žemė"

 

 

 

 

Žuodis nu autuorės

 

No, a na paraduoksos, ka būdama „posėnė“ žemaitė, Žemaitėjės žemė, anuos šnekta ėr papruotius mīlo na par posė ėr nė bėški na mažiau, kap žemaitē. Baisē dėdėlė duovėna gavau ėš marmalės, nuogniausės žemaitės, so pėrmāsēs pėina lašās – meilė gīvenėmou, žmuonīms ėr žemaitiu kalbā. Pėrms „ožkrats“ žemaitėškā kūrībā – ėš dabarčious jau o. a. Stonkaus Anciaus. Moni tėik sožaviejė anuo žemaitėškė eilieraštē, ka pradiejau ėr patė žuodius diedliuotė. Ėš pradiūm „ont jouka“, vo paskiaus ė rimtesnė pradiejė ėšētė.

„Žaltiūm žemė“ – ontruoji ėšlēsta kninga, bet žemaitėškā parašīta – pėrmuojė. Če atrasėt ėr poezėjės, ėr bėškėlieli pruozas rašliavieliu.

Brongus skaitītuojau, jē jau ta kninga īr tava ronkuos, tas znuočėj, ka tamīsta – truopnos žemaitis arba nuognē prijautōs žemaitēms. Bet vo gal būtė ėr tēp, ka anon vartaliuoji tėktā ėš cekaunastės! Ėr tas īr baisē gerā! No ėr kas, ka  pradiuo mažomelė prėsėēs pašlebezavuotė. Baikas! Mona patarėms tavėi – naskobiek, kuožna žuodi skaitīk garsē. Būs ėr jouka, ėr nauduos.

Nasėgondink,  jē kuokė majedniesnė žuodė tamīstas luokatuorē  dā nabūs bovėn ožpėlėngavė (vo tuokiūm žuodiu ėr žuodelātiu atrasi na vėina ėr na do! ). Paveiziekēs i žuodīna ėr varīk tuoliau! Skaitīkēm sava tievūm kalba, kėtēp sakont, dėdžioukemuos būdamis žemaitēs!

 

 

EDENO MOTERIS

 

Ilgiuosi jausmo,

Kuris už rankos veda

Į Moters amžinybės sodą –

Tik ten esu gražiausia,

Tik ten mylėti mokaus

Ir išmintį iš ten

Į Tavo, mielas, delnus

Įdedu galiausiai.

 

Eirenė

 

 

Autorės žodis

 

Kai diskusijose kalba pakrypsta apie vyrus ir moteris, dažnai pajuokaujama, kad moteris – ne žmogus. O aš niekada ir nesiginčiju, tik priduriu: „Kitaip ir būti negali, nes moteris – tai Angelas!“

 

Ta diena, kai supranti dėl ko gimei, griauna mąstymo stereotipus, verčia aukštyn kojom moteriškumo sampratą. Tada į tavo gyvenimą pradeda ateiti žmonės, kuriuos gali pavadinti Mokytojais iš didžiosios „M“. Jie visokie, ne tik „geriečiai“, bet būtini tavo keliui į savęs ieškojimą. Tas, kas moteryje nori pažinti Moterį, kelią sau nelengvą užduotį. Bet, kaip sakoma, kas ieško, tas ir randa.

 

Ta diena, kai supranti, kad išeini į šventą misiją – mylėti gyvenimą ir save gyvenime – tiesiog pakeičia tavo gyvenimą. Ši transformacija pasmerkta sėkmei nuo pirmos minutės, nes ją valdo visuotinės meilės stichija. Ji tokia galinga, kad ne kiekvienas šalia būnantis atsilaiko.

 

Ta diena, kai supranti, kad dalindamas meilę tėvams, vaikams, artimui ir visam supančiam pasauliui ne skurdina, o turtina, yra tarytum atskaitos taškas į pilnatvės pajautą.

 

Ta dieną, kai supranti, kad gyvenimo dovaną gauna ne kiekvienas, apima neapsakomo išskirtinumo jausmas, verčiantis branginti neįkainojamą duotybę.

 

Knyga „Edeno moteris“ skirta tiems skaitytojams, kuriems įdomus moters pasaulis. Kad būti moterimi, pirmiausia reikia ja gimti, pasakytų tūlas. Taip. Gimtis, tėvai, jaunystės svajos, aistros, geismai, vaikai, netektys, ieškojimai, atradimai ir praradimai, pasiaukojimas ir dar daug daug dalykų moterį paverčia Moterimi. O jei tikriau – Angelu.

 

 

Kas ji – Edeno Moteris? Ji ta, kurios taip ieško vyriška širdis. Kai randa – nesupranta, kad tai buvo Ji...
O Ji kvepia mėtomis, iš lauko parneštais skalbiniais, jūržolėm, žaibo išlydžiu, erotiškais ryto sapnais, vanile, naminiais kotletais, kartais ūkišku muilu...
Jos akyse ne žvaigždės, o tikėjimas, Jos skruostų duobutėse gyvena vaikiška šypsena, Jos lūpomis kalba ne aistra, o išmintis.
Jos plaukuose rūko šilkas pasilieka pėdsakus, kad rastų kelią į viliojantį švelnumą.
Ji vaiko skausmą malšina delnu ir bučiniu.
Ji tylą paverčia  gražiausia muzika, o triukšmą slepia po antpirščiu.
Ji – tęstinumas tęstinumui.

TRUPINTAS PYRAGAS

 

 

Knyga „Trupintas pyragas“  - tai poetinė filosofija, kur akimirkos, jausmai, patirtys ir gilesnis mąstymas – tarsi pyrago tešlos ingredientai. Sumaišai atitinkamomis proporcijomis ir... formuoji. Nedaugžodžiavimas, rimavimo subtilumas, minties rafinuotumas verčia mąstyti, tačiau neturi savybės nusibosti. Kitaip sakant, „skanu“ skaityti. Knyga skirta ne tik poezijos gurmanams, bet ir skubančiam skaitytojui, kad laukimo laiką galėtų užpildyti maloniu atokvėpiu.

 

Interviu su savimi

 

Irena: „Trupintas pyragas“ – poezija ar filosofija?

 

Eirenė: Ir viena, ir kita.

 

Irena: Intriguojantis knygos pavadinimas. Ar tai reiškia, kad surinkai poezijos ir minčių trupinius ir sulipinai į knygą, tarsi į pyragą?

Eirenė: Trumpos eiliuotos mintys gimsta spontaniškai, netikėtai, tiesiog kaip išbaigti kūriniai. Jos tikrai nėra „nutrupėjusios“ nuo kitų eilėraščių, ir jokie tai ne pabarstukai. Tai lyg poetinis žaidimas, mokymasis kuo daugiau pasakyti su minimaliu žodžių kiekiu. Pagaliau, tai toks minties išraiškos būdas, priimtinas šiuolaikiniam skaitytojui. Dažnas neturi laiko ir noro skaityti ilgus ilgesingus eilėraščius, tad aplenkia poeziją. „Trupintas pyragas“ – mąstančiam, ieškančiam, skubančiam ir spėjančiam skirti laiko sau skaitytojui. Net knygos formatas pritaikytas kasdienei žmogaus ir poetinės filosofijos draugystei.

 

Irena: Kaip gimė idėja išleisti knygą?

Eirenė: Tokio žanro kūrybą išbandžiau prieš du metus. Tarp kitų eilėraščių, kuriuos rašau lietuvių normine ir žemaičių kalba, atsirado trumpų eiliuotų kūrinių, kurie savaime atrodė esą išbaigti, tad nesinorėjo plėtoti minties toliau. Skaitytojams patinka tokia poezija, atsirado laukiančių mano „pyrago“. Žinoma, per tuos du metus prisikaupė pakankamai, kad išeitų knyga.

 

Irena: Ar kepsi daugiau tokių „trupintų pyragų“, pagal vien tau žinomą receptą?

Eirenė: Taip!