medideja

Requirements



Straipsnis apie J.Bagdoną (LITERATŪRA IR MENAS)

2001 birželio 22 d.,  Literatūra ir menas, Nr 25 (2853)

 

PASLAPTINGAS ŽMOGAUS DVASIOS PASAULIS

 

Plungės valsčiuje gimęs, bet pusę amžiaus užsienyje dirbęs ir kūręs dailininkas Juozas Bagdonas prieš metus grįžo gyventi į Plungę. Pripažintas menininkas, vienas pirmųjų Lietuvos abstrakcionistų, Valstybinės premijos laureatas, skulptorius ir tapytojas, sukūręs per tūkstantį darbų, apie 400 kūrinių yra parsivežęs į Lietuvą ir padovanojęs Klaipėdos paveikslų galerijai, Lietuvos nacionaliniam dailės, Kauno M.K.Čiurlionio, Mažeikių, Plungės žemaičių dailės ir kitiems muziejams. Plungiškio muziejaus veikla ir prasidėjo nuo J.Bagdono parodos atidarymo. Apsilankėme pas dailininką Plungėje, jo studijoje. Su Juozu Bagdonu apie meną ir gyvenimą prie nebaigtų tapyti paveikslų kalbasi Ilona Linkevičienė.

 

Nors meno pajauta yra įgimtas dalykas, tačiau neretas dailės mėgėjas, apsilankęs Jūsų tapybos parodoje, pradeda, kaip Jūs šmaikščiai esate pasakęs, „pečių kilnojimo gimnastiką“. Kodėl, Jūsų nuomone, ne visi gali suprasti Jūsų paveikslus?

 

Savo kūriniuose aš išreiškiu žmogaus vidinį pasaulį – tai ne tas pats, kaip, tarkim, nutapyti peizažą ar natiurmortą, kuriame viskas aišku. Žmogaus vidus – sudėtingas, neretai tragiškas, dėl to kai kurie mano paveikslai būtent tokie. Norint juos suprasti, reikia ir „intelektualinio bagažo“.

 

Žiūrint į Jūsų paveikslus, atrodo, tarsi galinga, veržli, kunkuliuojanti energija būtų uždaryta paveikslo rėmuose. Ji hipnotizuoja, rezonuoja su žmogaus siela. Kaip Jūs kuriate?

 

 

Pradedant naują paveikslą, viskas prasideda nuo pirmojo potėpio; spontaniškai, visiškai nieko negalvodamas, įsitraukiu į darbą, pasiduodu tai nuotaikai, impulsui. Vėliau lieka tik sutvarkyti kompoziciją, galutinai užbaigti paveikslą.

 

Be emocinės jėgos, kūriniuose meninę vertę turi ir medžiaga, forma, spalva – tapybos pagrindas. Kodėl Jūs, būdamas subrendęs natūralistinis tapytojas, sulaukęs geriausių įvertinimų, pasukote kitu – abstrakcionizmo keliu?

 

 

Dailės stiliai keitėsi kartu su gyvenimu, ir dailininkai, bėgant šimtmečiams, ieškodami savo kūrybai naujų kelių, keitė ir savo išraiškos būdus. Abstrakčioji dailė, atsigręžusi į paslaptingą žmogaus dvasios pasaulį, ieško jame idėjų, kurias išreiškia bedaiktėmis formomis – bedaiktėmis, kaip bedaiktė yra ir žmogaus dvasinė prigimtis. Įspūdis, pasąmonė ir emocinė jėga sudaro abstraktaus dailės kūrinio turinį. Žinoma, dailininkas gali prisitaikyti prie minios ir jai pataikauti, t.y. kurti tai, kas jai patinka. Tačiau tikras menininkas, trokštantis kurti ir kupinas kūrybingumo, ieško naujų būdų, rizikuodamas būti ir nesuprastas. Aš atmečiau tikrovės vaizdą ir išreiškiau savo išgyvenimus.

 

Jūs lyginamas su Čiurlioniu...

 

 

Kadangi dailininkas nepanoro atsakyti, teko pasinaudoti JAV laikraščio „Draugas“ (1965 rugpjūčio mėn.) citata: „Profesoriaus J. Brazaičio žodžiais tariant, nelengva vertinti atskirus Juozo Bagdono tapybos kūrinius. Kiekvienas kūrinys veikia žiūrovą individualiai. Kalba, užsimezgusi tarp kūrinio ir žiūrovo, labai nevienoda. Toji kalba kartais yra džiuginanti, kartais bauginanti ir gąsdinanti. Juozo Bagdono kūriniai žiūrovui sukelia didelį jėgos ir dinamikos įspūdį. Čia nematome natiurmortų, peizažų, nei portretų. Čia matome tik kosmosą.
Man žiūrint į šioje parodoje išstatytus paveikslus, - kalbėjo prof. Brazaitis, - prisimena M.K.Čiurlionio genijus. Tik M.K. Čiurlionis savo kūryboje vaizdavo pasaulį ramų, pilną mistinės ramybės, tokį, koks jis išėjo iš Kūrėjo rankų. O Juozas Bagdonas savo kūriniais kalba mums apie šių dienų žmogaus dvasinį chaosą, apie Visatos kataklizmą. Dail. Juozas Bagdonas savo formomis ir spalvomis vaizduoja gyvenamo laikotarpio ir kartu mūsų begalinę kovą, vaizduoja didįjį šių dienų modernaus žmogaus dvasinį nerimą. Juozas Bagdonas yra charakteringas mūsų gyvenamos epochos dailininkas“.)

 

Sunku prašnekinti kai kuriuos Jūsų paveikslus. Tik po kiek laiko, pasitelkus valią ir vaizduotę, pavyksta šiek tiek atskleisti simboliką ir paveikslo turinį. Kodėl Jūs taip įslaptinat paveikslą?

 

 

 

Tik kūrėjas gali suvokti savo kūrinį iki galo. Jis žiūrovo negali būti visiškai suprastas. Iki jo reikia „priaugti“, būti tokiam pačiam, kaip ir jis. Abstrakcionizmas leidžia giliai, plačiai ir subtiliai išreikšti tai, ką jauti.

 

Bet kiti Jūsų paveikslai netgi perdaug realūs, jei galima spalvomis „realiai“ išreikšti svajones, prabudimą, skausmą... Ką reiškia Jūsų paveiksluose dažnai pasikartojantis katastrofos motyvas?

 

 

Galbūt tai geriausiai atskleidžia neramaus šios epochos žmogaus dvasią, jo išgyvenimus šiame pasaulyje. Žmogaus gyvenimas, kaip ir pats žmogus, be galo sudėtingas, tragiškas ir net...baisus. Mano paveikslai tai išreiškia.

 

Jūs išreiškiate skausmą paveiksle, o į jį žiūrėdamas, jauti estetinį pasigėrėjimą. Kaip atsiranda toks prieštaravimas?

 

 

Tai kyla iš sudėtingos žmogaus prigimties, nes žmogus – pati komplikuočiausia būtybė regimame pasaulyje.

 

Gera tapyba, judesys, erdvė, didžiulė energija būdinga Jūsų paveikslams. Kas gimdo tą paslaptingą kūrybos galią?

 

 

Išnykimo baimė. Mano nuomone, tai – pagrindinis kūrybos variklis. Juk kūryba – priešingybė Mirčiai, Išnykimui. Žmogus siekia pratęsti egzistenciją visomis fizinėmis ir dvasios galiomis, ir kūryba yra vienas iš tų būdų. Tai – natūrali žmogaus prigimties apraiška.