Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas



medideja

Requirements



Lyg gaivus vėjo gūsis arba Poezija, sugrąžinanti... į tikrovę

 

Z kartos vaikai savo virtualiajame pasaulyje tikrai neras pavasario kvapo, vargu ar pajus gamtos alsavimo žavesį, čia jie neišgirs miško tylos, ir jų širdys nevirpins audringos jūros grožis.

Tikrasis pasaulis atsiveria tik gamtos vaikams: jautriems, girdintiems, jaučiantiems, matantiems.

Janinos Matevičienės poezijos rinktinė „Vėjai šokdina širdį“- neįkainojama dovana daugeliui: ir betonų blokuose savanoriškai „užsimūrijusiems kaliniams“- žmonėms, tesugebantiems bendrauti tik per išmaniųjų technologijų ekranus, pirštu braukant aukštyn-žemyn-į šonus; ir  tiems, kuriems knyga – išėjusi iš mados atgyvena; ir tiems, kam poezija – pašaipų vertas niekalas. Štai tokiame antagonistiškame susidūrime ir triumfuoja poetės kūryba, kaip galimybė įsileisti širdin ir pažinti neįkainojamas vertybes – tikro gyvenimo skonį, kvapus, spalvas, džiugesį ir skausmą.

Taip atsiranda viltis – o gal perskaitę pajus, praregės, pamils? Gal stabtelės ir pagalvos – gera tame gamtos (ne virtualiame!) pasaulyje, kur medžiai kalbasi su upokšniais, kur siausdamos pūgos atneša beribį džiugesį ir atgaivą, grąžina į šėliojimų kupiną vaikystę, kur džiaugiamasi ir stebimasi gėlės žiedlapio laiveliu ir ilgimasi Arkties poliaus, kur kužda beržai ir gaivalinga jūros stichija išlaisvina bepradedančius rambėti jausmus.

Kiekviename Janinos Matevičienės eilėraštyje – meilė: vienur - užslėpta,  kitur - laukiama, kai kur – net apvilta, arba skambanti, džiugi, gaivalinga. Viltys, svajonės, prisiminimai pinasi ir skleidžiasi, stebindami artumu. Išieškotais žodžiais nutapyti peizažai tarsi atgyja, apsupa, įsupa, užsupuoja. Nebesinori ištrūkti iš tos magijos.  Čia kiekvienas tampa Gamtos vaiku, nes čia gera. Čia viskas tikra: vaizdai, išgyventos istorijos, nesumeluoti jausmai. Taip paveikia poezijos pasaulio galia – atiteka širdin, apgaubia ir nebepaleidžia.

Todėl užvertus knygą, norisi pačiam pajausti tai, kas tikra. Šįkart – jau ne poezijos, ir ne virtualiajame pasaulyje, o žengiant Jos Didenybės Gamtos takais.