Vajos darbai

Requirements



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas



Janina Matevičienė

Gimtinės gairės: žemė – Žemaitijos,

Vieštovės upė – Minijos dukra,

Mingėlos ąžuolas – mūs protėvių gentainis

Ir piliakalnis Gondinga šalia.

Esu Janina Matevičienė. Gimiau pačiu laiku: rašė 1944-uosius.

Mokiausi Kulių vidurinėje, o 1964 –aisiais baigiau Klaipėdos pedagoginę mokyklą, įgijau pradinių klasių mokytojos specialybę. Sėlenių aštuonmetė – pirmoji darbovietė. Vėliau – Babrungėnų aštuonmetė mokykla, kurią reorganizavo į pradinę. Ten „užsibuvau“ net 20 metų! Vienerius metus klajojau po Šilalės rajoną, į kurį buvau „ištremta“ dėl religinių apeigų. Grįžau į Tėviškę ir dar 12 metų dirbau mokyklos vedėja.

Ištekėjau. Esu penkių vaikų mama. Jie man padovanojo 11 anūkų.

Gyvenu gimtinėje – gražiame Vieštovėnų kaime, kurio vaizdai įkvepia kūrybai. Eiliuoti pradėjau dar šeštoje klasėje. Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ narė esu nuo pirmųjų įsisteigimo metų – 1998-ųjų. Po poros metų „priglaudė“ ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga. Platinu klubo narių išleistas knygas. Artimieji mane vadina knygneše, tuo didžiuojuosi.

Išleistos knygos:

„Saulės delnuos“ – 2003 m., „Saulės delta“, Šiauliai

„Svajonė sparnu prisilies“ – 2006 m., UAB „Plungės žinios“

„Nešu išgroti metus...“ – 2011 m. ,“Saulės delta“, Šiauliai,

„Vėjai šokdina širdį“– 2018 m., Plungė.

 


Mano kūryba publikuota ir LKRS išleistose knygose:

„Veidu į Tėvynę“ – 2003 m., Jonava

„Kaimo rašytojas“ – 2006 m., Jonava,

„Švenčiausias vardas“ – 2008 m., Jonava,

„Iš duonos pateka saulė“ – 2008 m., Jonava,

„Portretai“ – 2009 m., Jonava,

„Laiko pašvaistės“ – 2010 m., Jonava.

Rašau eilėraščius, miniatiūras, poetinius vaizdelius. Mėgstamiausia tema – žmogaus ir gamtos ryšys, harmonija. Labai myliu Baltiją, todėl ypač daug minčių man dovanoja jūra...

2011 liepos 10 d.

Vieštovėnai

 

Vaizdo įrašai:

Janina apie save.

Janina skaito savo eilėraščius iš pirmosios, antrosios, trečiosios ir ketvirtosios knygų.


Lyg gaivus vėjo gūsis arba Poezija, sugrąžinanti... į tikrovę

 

Z kartos vaikai savo virtualiajame pasaulyje tikrai neras pavasario kvapo, vargu ar pajus gamtos alsavimo žavesį, čia jie neišgirs miško tylos, ir jų širdys nevirpins audringos jūros grožis.

Tikrasis pasaulis atsiveria tik gamtos vaikams: jautriems, girdintiems, jaučiantiems, matantiems.

Janinos Matevičienės poezijos rinktinė „Vėjai šokdina širdį“- neįkainojama dovana daugeliui: ir betonų blokuose savanoriškai „užsimūrijusiems kaliniams“- žmonėms, tesugebantiems bendrauti tik per išmaniųjų technologijų ekranus, pirštu braukant aukštyn-žemyn-į šonus; ir  tiems, kuriems knyga – išėjusi iš mados atgyvena; ir tiems, kam poezija – pašaipų vertas niekalas. Štai tokiame antagonistiškame susidūrime ir triumfuoja poetės kūryba, kaip galimybė įsileisti širdin ir pažinti neįkainojamas vertybes – tikro gyvenimo skonį, kvapus, spalvas, džiugesį ir skausmą.

Taip atsiranda viltis – o gal perskaitę pajus, praregės, pamils? Gal stabtelės ir pagalvos – gera tame gamtos (ne virtualiame!) pasaulyje, kur medžiai kalbasi su upokšniais, kur siausdamos pūgos atneša beribį džiugesį ir atgaivą, grąžina į šėliojimų kupiną vaikystę, kur džiaugiamasi ir stebimasi gėlės žiedlapio laiveliu ir ilgimasi Arkties poliaus, kur kužda beržai ir gaivalinga jūros stichija išlaisvina bepradedančius rambėti jausmus.

Kiekviename Janinos Matevičienės eilėraštyje – meilė: vienur - užslėpta,  kitur - laukiama, kai kur – net apvilta, arba skambanti, džiugi, gaivalinga. Viltys, svajonės, prisiminimai pinasi ir skleidžiasi, stebindami artumu. Išieškotais žodžiais nutapyti peizažai tarsi atgyja, apsupa, įsupa, užsupuoja. Nebesinori ištrūkti iš tos magijos.  Čia kiekvienas tampa Gamtos vaiku, nes čia gera. Čia viskas tikra: vaizdai, išgyventos istorijos, nesumeluoti jausmai. Taip paveikia poezijos pasaulio galia – atiteka širdin, apgaubia ir nebepaleidžia.

Todėl užvertus knygą, norisi pačiam pajausti tai, kas tikra. Šįkart – jau ne poezijos, ir ne virtualiajame pasaulyje, o žengiant Jos Didenybės Gamtos takais.

Vieštovėnų vyšnios ir eilėraščiai

Recenzija

Lietuvos kultūros fondo knygų leidykla „Saulės delta“ (Šiauliai) išleido Vieštovėnų kaime gimusios, augusios ir ten gyvenančios poetės Janinos Matevičienės trečiąją knygą „Nešu išgroti metus…“ (Pirmoji knyga – „Saulės Delnuos“ – išleista 2003–aisiais, antroji – „Svajonė sparnu prisilies“ – po trijų metų…).

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ narės Janinos Matevičienės knyga „Nešu išgroti metus…“, lyginant su ankstesniaisiais leidiniais, – dar vienas žingsnis į poetinę brandą – toks ne vieno Plungės literato džiaugsmingas reziumė. Anot autorės, sėkme ji norėtų pasidalinti su daug darbo į leidinį įdėjusiomis knygos redaktore Ramute Damuliene bei leidinio sudarytoja, Plungės literatų klubo vadove Adele Daukantaite – Šeškauskiene.

Pirmųjų J.Matevičienės knygų skaitytojai autorę gyrė dėl to, kad Janina esanti talentinga metaforų kūrėja… Jie citavo: „Stuobrys! Randuotas, skylėtas kamienas, / Medis gyventi pavargo dar vienas…“ – („Saulės Delnuos“, 51 psl.)… „Speigas tapė paveikslus ant stiklo: / Po ledu upeliukai užmigę“ – („Svajonė sparnu prisilies, 70 psl.)… Naujausioje knygoje metaforos taip standžiai, lyg naujausios markės staklėse „skietais“ sumuštos į eilėraščių audinio visumą, kad tų metaforų, nors jų nesumažėjo, kaip ir nebesijaučia… Pavyzdžiui, „Žydėjimas pabudina jausmus, / Duetą griežia obelys ir kriaušės – / Nešu išgroti joms savus metus“… („Nešu išgroti metus“, 53 psl.).

Taip, ne iš karto bepastebi, kad „duetą griežiančios obelys ir kriaušės“ – iš tikrųjų, žiūrint atskirai, yra labai sėkminga ne tik sodo, bet ir žmogaus metafora, bet šioje knygoje ji – neatsiejamai įausta leidinio meninių priemonių visumon…

Patyrusi literato akis Janinos darbeliuose pastebi, kaip vaizdeliai tampa eilėraščiais… Metaforoms apsigyvenant vientisame jausmų ir emocijų lauke. Poetės Janinos garbei, daugeliu atveju, – poetinių remų ir aistrų stygos meistriškai suderintos…

O pabaigai apie Vieštovėnų vyšnias, kurios minimos recenzijos pavadinime… Autorius, kadaise gavo dovanų knygą „Saulės Delnuos“… Tąkart jis rankoje laikė saldėsį su vyšniomis ir tarė: „Už Vieštovėnų eiles lyginuos Vieštovėnų šokoladuku…“ Ir jau beveik 10 metų, kiekvieną kartą sutikęs J.Matevičienę klausiu to paties: „Kaip ten Vieštovėnų vyšnios (aišku, kad ne šokoladai!)?..“ Ir sužinau, kad jos, priklauso nuo metų laiko – būna sumigusios sausio pusnyse, apsipylusios gegužės žiedais arba birželio ir liepos uogas brandinančios…

Žodžiu, poetė seniai ranka rankon vaikšto su gimtojo kaimo gamta ir ją jau taip prisijaukinusi, kad surado daug tikslių žodžių prašaliečiui net nepastebimoms spalvoms nutapyti, sujungti jas su rimu ir muzikos skambėjimu!.. Tad nieko stebinančio, kad jos plunksnai priklauso – esu įsitikinęs! – ne vienas ateity išliksiantis „poezijos auksiukas“… Pirmiausia jie ir žvalgosi skaitytojo naujausioje Janinos Matevičienės eilėraščių knygoje „Nešu išgroti metus…“

Petras Motiejūnas, Plungė

Janinos Matevičienės jubiliejaus akimirkos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

J.Matevičienės eilėraščiai "Lietuvos aide"

Janinos Matevičienės eilėraščių publikuota ir "Lietuvos aide"