Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas



medideja

Requirements



Gintauto Černeckio „Lakonikos“


(M. Mažvydo bibliofilų klubas, 2012.VI.6)







Žanras

Tatjana Daniljanc užvakar: „Ir šitas lapas nuraudęs įkrito į atmintį“ („Dienos skerspjūvis. Monostìchai“)

Leo Butnaru per Poezijos pavasarį:

P.S. savo knygai
„Kas būtiniausia“
(P.S. la cartea „Strict necesar“)

eilėraštis
turi būti trumpas
kaip
vaivorykštė







Gintautas Černeckis:

CLXXX

Yra toks žinojimas –
tiesiai į švarraštį –
vienu įkvėpimu –
be paspirties.

Nuo savęs pridėčiau: išlauktu įkvėpimu, dvasiai nuolat būdraujant, būnant pasirengus – tam netyčia galinčiam padvelkti įkvėpimui. Ar – nuskaidrėjimui:

CCXX

Tie nuskaidrėjimai –
kasdien darbuojantis
šviesos lauke
nelaukiant dovanų.


Iš tų nuskaidrėjimų ir randasi Gintauto Černeckio lakonika, individualus, intymus žanras, toks eilėraštis:

CCLXX

Esantis sau –
toks vienas,
lyg ežero ajeras
po žvaigždėtu skliautu.

Gražiai rymantis erdviame švariame puslapy. Užtat ir verčiantis mane kalbėti santūriai, dideliais skambiais žodžiais nekeliant bangų, o mėginant įsiklausyti. Tad vietoj kokio mokslingo pristatymo susirašiau dalį man iš karto smilktelėjusių lakonikų, susirašiau ne iš eilės, o kaip man pačiam pasirodė logiška ir priimtina, taip ir paskaitysiu, tik retkarčiais įterpdamas kokią įspūdžio gal labai nesugriausiančią pastabėlę.


Sutiktuvių pradžia

CCIV

Ten yra šventė,
kur linksma
be vyno
ir be juokdario.


LXXIX

Gyvo žodžio
sutiktuvių šventėj
mažai kalbantieji
uždega žvakes.


LXXVIII

Kada sodai žiūri
pro namų langus,
nepavargę prisėda
tyliai pabūti.


CXVII

Tylėjimo valandomis
vidinis balsas ragina
prisijaukinti ugnį
tėvo namuose.


CCXXXV

Iš namų
tas giedras linksmumas
ir bičiulių balsai
iš arti.





Galėtum sakyti, jog šios lakonikos – šviesos laiškai suklusti dar gebančiai sielai. Tokius laiškus rašančiojo – tariant „Nemuno“ savaitraščio rubrikos žodžiais, – „kūrybinė drąsa ir baimė“. Baimė nugalėta. Drąsos žodžiai:

CLXXIV

Ieškau nepažįstamojo,
kuris, nebijodamas savo balso,
ištaria meilės vardą
turgaus aikštėj.

Dažnai šios drąsiai meilingos ištarmės yra neišvengiamai – vien dėl apimties – aforistiškos. Kartais jų išmintis – švelniai didaktiška:

CCVIII

Tas yra atjaučiantis,
kuris ištveria
be atlygio
kito pragarą.

Arba:

LXXXIV

Negalintieji atleisti
nugrimzta į šešėlių pasaulį
lyg kreivame veidrodyje
ieškodami savęs.

Gražiausia vis dėlto, kur piešiama – vos žymiais pustoniais, tarsi nieko neteigiant:

CCLXXXIII

Meistras gaudo
saulės spindulius
ir siunčia juos ten,
kur šilumos vos žymu.







Kelias iš „gyvenimo prie turgaus“

XIII

Koks šviesumas,
kai mintys leidžiasi vidun
lyg baltos paukštės
lesalu neprijaukintos.


CXLVII

Tiesa suplasnoja
lyg baltasis paukštis
džiaugsmo giesmėje –
draikosi kasdienybės voratinklis.


CCIX

Kasdienybės paveiksle
atsivėręs kelias
veda einančius,
jam nėra ribų.

Gintauto Černeckio lakonikos beveik neturi kasdienybės ribų – ribojančių. Nebent retkarčiais vos gali nuspėti buvus kokią konkrečią situaciją kaip pirminį eilėraščio impulsą, bet ir tai nedrįstum tvirtinti, kad, tarkim, Lakštingalų slėnis yra kaip tik tas slėnis Palemone, prie Salomėjos Nėries namelio, kur vykdavo Poezijos pavasariai. Nes lakonikos visas konkretybes plečia ir bendrina – iki gryno sielos įvykio:

CCXXII

Lakštingalų slėnyje
dainuojančiam gyvenimą
žiedlapiai krinta
ant galvos.


CXCV

Vos girdžiu
užklydusį giesmininką –
tas varnų karkimas
miesto parke.


XX

Jau temsta.
Vienišųjų kelyje
pakeleiviai sveikinasi,
uždegdami žibintus.


LXXXI

Pasiryžęs keliautojas
nesustoja pakelėse,
kur sąmonė gęsta
lyg vėjo užpūstas žibintas.


CLXXIX

Širdis pritraukia
einančius nuo pradžios,
tamsoje šviečia
namų žiburėliai.


CII

Keleivis grįžta
į namus,
jei saulės žiedas
dega languose.


CXIX

Žvaigždės supa
sielos kibirkštį
lyg sparnuotą kūdikį
ugniniame lopšyje.


CLXXV

Neblėstančios ugnies
šviesūs pavidalai
atveria akis
jos garbintojams.


CLXXVI

Karštas vėjas,
įžiebęs naują liepsną,
nusineša atvėsusius pelenus –
užtenka pabūti.





Sutiktuvių pabaiga

CXX

Linksmoj draugijoj,
tik išlaikytas vynas
kaip gražuolės akys
malšina troškulį.


XXII

Kada gražiausioji nueina,
geriu ir blaivėju
iš ilgesio
ir skaidrėjančio linksmumo.


CCLXXIX

Nuoširdumo indas
nėra išsemtas,
saulės gentis renkasi
prie vaišių stalo.


XXIX

Jeigu pakeleivis gurkšnoja
tauriausią gėrimą
ir niekur neskuba –
nereikia jo raginti.


Kalbėjusiojo atodūsis sau:

CCXI

Neištarusiam gero žodžio
nėra vietos
prie vaišių stalo,
gal kada atsiras.