Vajos darbai

Requirements



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas



Daiva Rudelytė - Stončienė

 

 

Visą gyvenimą ieškau apie save žodžių ir nerandu. Geriau parašyti eilėraštį, ką nors sukurti. Sunku save apibūdinti...

Mėgstu kurti, skaityti. Knygos man – kelrodės žvaigždės, jose ieškau išminties, tiesos... Gyvenimas mano – neatskleisti, neperskaityti puslapiai. Kūryba man – atgaiva. Manau, kad svarbu sukurti savo gyvenimą – spalvingą, gražų, kuriame būtų daug saulės ir meilės...

 

Užkurkim svajonių laužą.

Sudeginkim praeities šešėlius.

Sodinkim į širdis gerumą.

Mylėkime vieni kitus.

 

 

 

Poeto sesuo: GYVENTI SU SAULE...

 

 

 

„Vienos laimingiausių mano gyvenimo dienų – šiandien, ir tada, kai gimė sūnus,“ – išsitarė Daiva Rudelytė per savo pirmosios knygos sutiktuves Plungės viešojoje bibliotekoje gegužės 29-ąją. Tą alinančiai karštą popietę saulė akino taip, kaip ir susirinkusių draugų šypsenos – retai būna tokių itin jaukių, šiltų ir nuoširdžių renginių: skaitant eilėraščius, klausantis gitaros, armonikos ir nuostabiai atliekamų dainų ir giesmių. Gal taip gera visiems buvo ir dėl to, kad užsienyje gyvenantis Daivutės brolis poetas Vaidas Rudelis buvo sesei pasakęs: „Būsiu su jumis mintimis ir siųsiu pačius geriausius linkėjimus“. O gal buvo smagu dėl to, kad Daivutės ištikima draugė Adelė Daukantaitė rūpinosi ja kaip savo sese (tarsi nepamiršdama prieš du dešimtmečius Daivutės mamai duoto pažado). O gal dėl to, kad pati Daivutė dažniausiai yra rami ir besišypsanti, savo jausmus išliejanti popieriaus lape.

Taip ir gimė knygelė „Gyventi su saule“.

Kad taip atsitiks, to nežinojome (gal tik nujautėme), kai prieš porą metų su Daivute kalbėjomės apie gyvenimą bei kūrybą. Tad pasakojimas apie šviesiąją knygos sutikimo šventę tegul liejasi su pačios Daivutės prisiminimais apie artimiausius žmones, kuriems dėkojama ir kuriems paskirta pirmoji eilėraščių knyga:  šviesios atminties tėveliams Danutei ir Stasiui Rudeliams, sūnui Kęstučiui ir krikšto dukrai Saulei.

 

 

 

 

 

Yra namai...

 

Yra namai, kur vaikyste
kvepia,
kur kryžius kieme,
kur tėvų nebėra...
Yra namai, kur liko
maldos širdyje...[...]

„Aš visada augau meniškoje aplinkoje,“ – kukliai atsakė autorė, per knygos pristatymą paklausta apie tai, kas paskatino rašyti.

Kaip yra pasakojusi pati Daivutė, pomėgis rašyti tikriausiai yra atėjęs genais iš tėvuko pusės. Apskritai, jų giminėj būta visokių menininkų. Štai, pavyzdžiui, tautodailininkas Kazonas yra artimas giminaitis.

„Mano sūnus piešia, Vaidas irgi moka piešti. Tik aš ne. O štai tėveliui labiausiai patikdavo dainuoti, melstis ir... verkti – jis buvo labai jautrus. Žmonės dažnai kviesdavosi Kalnų giedoti, ir jis visada buvo vedantysis, kaip sakoma – pirmininkas Kalnuose“.  Giedojo bažnyčios chore, pamenu, kad ir namuose dažnai dainuodavo. Apskritai, jam pranašavo didžiulę dainininko ateitį, jis dalyvaudavo įvairiuose atlikėjų konkursuose. Plungėje buvo prisijungęs ir prie saviveiklinio gydytojų kolektyvo, kur net specialiai derindavo repeticijų laiką, kad mano tėvelis po darbų galėtų dalyvauti. Ta koncertinė veikla ypatingai aktyviai tęsėsi iki vestuvių.

O mamytė dirbo pieninėje, ir kaip žinau, visą amžių norėjo namą statytis. Mano tėvelio brolis buvo agronomas, gavo sklypą, ir mes pradėjom statytis Varkaliuose. Tėvelis nenorėjo imtis tokių darbų, kai jis sužinojo apie gautą sklypą, tiesiai šviesiai pasakė, kad nestatys. Mama buvo veikli ir karinga, ir jinai kalbėdavo – nori gyvenk, nori negyvenk, bet aš namą statysiuos. Mamytė viską dirbo, ji buvo kaip karžygys – statant namą, pati meistrus samdė, apskritai, ji visus kampus valdė.

O tėvelis bazėje dirbdamas, ką geresnio gavęs, tempdavo į namus po šapelį“.

 

 

 

Vaikystė...

Iš nuostabiųjų vaikystės svajonių
gyvenimo rūmus stačiau,
ir aš kaip plaštakė trapioji -
tarp vaikystės ir tikrovės blaškiaus...

 

„Tokia aukšta, o dar vis Daivute vadina“, – knygelės pristatymo per atvirą ir nuoširdų pokalbį bibliotekoje metu kažkam išsprūdo su nuostaba.

„O man nepatiktų, jeigu Daiva mane pavadintų,“ – švelniai nusišypsojo D. Rudelytė.



Daivutės prisiminimai apie vaikystę itin šviesūs.

„Aš prisimenu, kad augau viena tarp berniukų. Turėjau tris draugus: Arvydą, Giedrių ir Gediminą, ir aš buvau viena mergytė tarp berniukų. Eidavom į Babrungą maudytis, Vaidas eidavo žvejoti, o aš – iš paskos.

Gerai mokėsi Vaidas – iki trečios klasės buvo pirmūnas. Jis buvo mamytės vaikas, aš buvau tėvelio vaikas.

Mes gyvenome kitoje gatvės pusėje nuo pašto. Senasis mūsų namelis jau yra nugriautas, dabar toje vietoje stovi drabužių parduotuvė. Pamenu, kad prie jo mes turėjom darželį. Į naują namą persikėlėm gyventi 1982 m., kai man buvo devyneri.

 

Vaidas iki trečios klasės lankė trečią vidurinę mokyklą, po to abu jau mokėmės kartu Ryto vidurinėje mokykloje. Jam labai gražiai sekėsi rašyti rašinėlius, patiko lietuvių kalba. Pamenu, kad mudu bardavomės, nes aš jį erzindavau. Pavyzdžiui, mama iškepdavo duonos, ir užtepdavo grietinės, aš tą grietinę nulaižydavau, o duoną palikdavau. Kas paskui benorės tokią duoną valgyti? Gaudavau pylos. Bet paaugus aš visą laiką didžiuodavausi, kad turiu vyresnį brolį – labai jį mylėjau. Žinoma, būdavo ir barnių: jie su draugais norėdavo kur nors išeiti, manęs nesivesdavo, o aš juos tada nervindavau, lįsdavau ir sekdavau iš paskos. Jie sakydavo, kad tu prasmegtum, kad atstotum... Aš neatstodavau, visada būdavau kaip prielipa. Jie nuo manęs bėgdavosi, negalėdami manim atsikratyti. Štai taip mes ir augom...“

 

 

 

 

Tarsi du angelai

 

Gerumas -
tai duona,
kurią reikia
dalinti.[...]

 

Bibliotekoje Vygantas Pronckus, sveikindamas Daivutę pirmosios knygos išleidimo proga, taip pat neapsiėjo be prisiminimų apie Rudelių vaikus: „Kai aš juos pirmąkart pamačiau, pagalvojau, kad tai tikrai du maži angelai.“

Suprantama,  nes Daivutės ir Vaido tėveliai buvo labai pamaldūs, tad ir vaikai matė puikų pavyzdį. Šiluma ir meilė tvyrojo jų šeimoje.

Kaip pasakojo Daivutė, Vaidui prie pamokų nereikėdavo ilgai užtrukti.

„Užtat mamytė su manim prie namų darbų sėdėdavo. Pamenu, labai nesisekė man parašyti L raidę, tai mamytė parėjusi iš statybų, visą vakarą mokino mane tą L raidę rašyti. Išmokau.

Tėvukas labiau mėgo bendrauti su anūkais, nei su vaikais. Užtat jo dainos lydėdavo mus ir namuose. Plokštelių neturėjom – tėtis buvo gyva plokštelė.

„Koks laimingas pabudau, kai šalia tave radau“. Ta daina buvo tarsi jo vizitinė kortelė, mat tėvelis pašposyti mėgdavo – jis ir ligoninėje gydytojai taip padainuodavo, ir anūkėlei, ir namuose. O dažniausiai dainuodavo: „Kregždele, čiulbėk, kad mus išskyrė mirtis netikėta ir suardė jaunystės dienas, bet aš myliu tave numylėtą, kol likimas užmerks man akis.“ Kai mamytė mirė – tą dainą dažnai liūdnai kartodavo. Labai mylėjo savo šeimą, labai mamytės gedėjo. Ir anūkus labai mylėjo, ypač Kęstutį, rodės, jam jis buvo visas pasaulis. Važiuodavom, būdavo, į darželį taip – mes ant dviračio, vaikas rogelėse, Buvo juoko, kai vieną kartą iš rogelių ir vaikas išsiritino ant pusnies...“

 

 

 

 

 

Šalia brolio poeto

Viltis lyg paukštė  atskrido ant tavo peties.
Apkabino tave kaip švelni dukrelės ranka.
Ir atrodys, kad laikas sustoja.
Dangus ir žemė tau nusišypsojo...
Aušta rytas, toks laimingas rytas!
Saulė ritasi,  po žemę saulė ritasi, o tu jau kitas...



 

Šis akrostichas skirtas broliui. Nors susitikime mažai buvo užsiminta apie jį, visi susirinkę žinojo, koks artimas tarp jų ryšys.

Kiek Daivutė pamena, jis visą laiką rašė, nemetė kūrybos netgi tada, kai vedė. Gaila, kad daug Vaido eilėraščių yra pasimetę, o jų būtų – jeigu visus surinkus! – labai daug.  Aukščiausios prabos Vaido Rudelio poezija kupina filosofinių ieškojimų, įtaigos ir žavesį keliančio paslaptingumo.

 

Kaip yra sakiusi Daivutė, jiedu dabar dažniausiai pasišneka per Skyp‘e, paskaito vienas kitam eilėraščius.

„Jis pagauna mano eilėraščiuose esminę mintį, supranta, ir dažnai man pataria: jei rašysi, palik paslaptį. Dažnai primena svarbiausia -  rašymas eina iš vidaus... Dažnai brolis juokauja: jei man pinigus mokėtų, aš galėčiau rašyti ir rašyti.  Vaidas, rodos, kiekvieną žodį moka apvilkti tarsi gražiausiais drabužiais, bet palieka paslaptį, taip, kad mėgaujiesi skaitant, ir nenusibosta, nes nėra ten viskas aišku. Jis sako: kas norės, tas pastebės, tas viską atras. Iš Vaido sklinda kuklumas: jis tyliai ramiai – bet kai parašys, tai ir nustebins. Tokia jo mąstysena, tokia filosofija, ne kiekvienam „įkandama“.  O aš suprantu jo kūrybą, aš pagaunu – intuityviai dažniausiai pajaučiu. Žinoma, lieka kai kurių neaiškumų, bet stengiuos suprasti. Vaidas per daug neaiškina, sako – skaityk, yra parašyta.  Man labai patinka jo kūryba, ir ne dėl to, kad brolio parašyta. Man atrodo, kad palieka ir šviesiau, ir geriau gyventi kai perskaitau jo poeziją – aš atsigaunu, ir siela pagyvėja. Gražius eilėraščius rašo, ne vien tragedijos kupinus.

Be talento rašyti jis turi dar ir sugebėjimą daugiau pajausti. Labai myli savo dukrytę, yra geras tėvas, geras žmogus. Visos netektys mudu suartino – nebesibarame kaip jaunystėje dėl smulkmenų.

Aš sesuo, aš daugiau žinau, jis daugiau man atsiveria. Aš visą laiką džiaugiuos, kad turiu brolį, visą laiką jaučiu, kad turiu jį. Jo dukra Saulė sutaria su mano vaiku. Taip atsitiko, kad man vienu metu teko rūpintis ir auginti keturis vaikus – Kęstutį, Saulytę, Žilviną ir Modestą. Pažįstami juokaudami sakydavo, kad Daiva turi du vaikus – brolio dukrelė Saulė yra man kaip dukra.

 

 

 

 

 

 

Literatai bičiuliai

 

Vienatvės
kalba
nebyli,
jos
rauda
tyli.

Neužtenka
išverkti
gyvenimą...

 

„Pamenu, kaip 2001 m. pas mus užsuko Adelė Daukantaitė-Šeškauskienė. Vaidas jau priklausė „Vingiorykštės“ literatų klubui, ir jis nenorėjo, kad eičiau ten, bet mudvi su Adele susibendravom, susidraugavom. Pamenu, tada mamytė jau sirgo, aš karves melžiau, buvo nelengva. Adelė pradėjo kalbėti, paguodė, padrąsino.  Jau vasarai atėjus, pradėjau po truputį rašinėti savo eilėraščius. Taip jau bent porą dešimtmečių, kai mudvi esam geros draugės.“

Adelė Daukantaitė ne tik paskatino D. Rudelytę rašyti eilėraščius, bet ir inicijavo knygos leidimą: sudarė ir redagavo, knygos viršelis ir grafikos darbai – taip pat Adelės Daukantaitės. Jei ne jos organizaciniai sugebėjimai, gal nebūtų ir toks smagus bičiulių susiėjimas. Adelė moka suburti ir uždegti veiklai žmones, tad vingiorykštiečiai knygos „Gyventi su saule...“ pristatymo šventėje ne tik sveikino autorę, bet ir dalyvavo meninėje programoje. Kaip visada, įspūdingai eilėraščius perskaitė Irena Stražinskaitė  Glinskienė, savo armoniką virkdė Danutė Narkienė, dainuodama Diržininko dainą „Kap vies...“, gitara pritardama Regina Miežetienė atliko visų draugių kompanijos pamėgtas dainas. Tačiau ar ne daugiausia plojimų susilaukė Diana Paulauskienė, artistiškai ir žaismingai, tragiškai ir romantiškai atlikdama dainas, giesmes, romansus. Širdį suspaudė ne tik mamai, klausantis sūnaus Kęstučio skaitomas D. Rudelytės  eiles, girdint pačių artimiausių Daivutės bičiulių, draugų, bendradarbių bei giminaičių sveikinimo žodžius - šviesius ir kupinus meilės bei šilumos. Ilgiausių metų palinkėta autorei, mielajai Daivutei, savo kūryboje skleidžiančiai nuoširdumą ir apnuogintus jausmus – tokius artimus ir kiekvienam suprantamus:

 

Užtenka kelių
parašytų žodžių-
džiaugsmas
aplanko mane.
Akys lyg gėlės
ryte – nušvinta,
širdis iš laimės
lyg upės per
potvynius
tvinsta, tvinsta...
Kiek nedaug
tereikia!...