Gyvenimiška pasakaitė
/ 1
- Informacija
- Parašė Daiva Rudelytė-Stončienė
- Skaitytojų: 2269
Miško takeliu keliavo ožka su ožiuku ir gėrėjosi vasaros grožybėmis. Kaitino saulė, šypsodamasi iš po debesėlių, bet ožka neturėjo laiko sustoti ir pasigėrėti – skubėjo į svečius.
Staiga išgirdo kažką garsiai rėkaujant. Sukluso, bet drąsiai ėjo pirmyn. Pačiame miško pakrašty pamatė posėdžiaujančią vilkų tarybą. Ožkelė neišsigando, tik priglaudė ir apkabino savo mažąjį ožiuką, atsisėdo atokiau pailsėti nuo karštų vasaros glamonių.
Juos greit pastebėjo vilkai ir labai nustebo, jog ožkelė jų nebijo. Vilkų nuostaba su pykčio prieskoniu išsiveržė kaip vulkanas. Vienas iš vilkų priėjo ir tarė:
- Čia mūsų miškas!
Ožkelė nesutriko:
-Miškas bendras, niekieno dar nenupirktas. Vietos užteks visiems. Beje, mudu nežinojom, jog jūs posėdžiaujat, tad eisim toliau, pasistengime jums netrukdyti.
Vilko akys išsiplėtė, kailis pasišiaušė – ožkelės atsakymas buvo drąsus. Jų protuose nebuvo įrašyta, jog negalima teisti, nes patys gali būti nuteisti.
O kalbos vilkų sukosi apie politiką, verslo gudrybes bei kitas, tik vilkams būdingas, nedorybes. Ožkelė žiūrėjo į savo ožiuką ir stebėjosi: „Kiek vilkuose daug pykčio! Kodėl jie nemato džiaugsmo?.. Turbūt džiaugsmas jiems neįperkamas...“
Lyg nujausdama ką galvoja ožkelė, prie judviejų priėjo vilkė ir tarė:
-Pasiimk savo kraitį ir dink iš akių! Neišeisi geruoju – kalbėsimės bloguoju.
Ožkelės švelnus žvilgsnis šypsojosi vilkei.
-Sėdžiu, ilsiuosi... Ar jums trukdau? Gal jau nupirkote šį mišką? Kodėl jūsų širdyse tiek daug pykčio? Kodėl neįsileidžiate į save gyvenimo džiaugsmo? - tai tarusi nukreipė žvilgsnį į dangų, kur saulė su meile dalijo spindulius gyvybei.
„Ta ožka tikrai kvaila...“ – tarė sau vilkė ir nuėjo.
Ožkelė jai palinkėjo kuo daugiau tyro džiaugsmo. Žiūrėjo į savo ožiuką ir mąstė: „Kodėl pyktis toks galingas? Mintimis nusidedame daugiau nei darbais... Visai nesusimąstome, kiek kartų per dieną blogai galvojame apie kaimyną... Duok, Dieve, mums stiprybės atsilaikyt prieš užgauliojimus nesupykus, neužsigavus... Kaip dažnai mes nepaleidžiame praeities nuoskaudų, įsiskaudindami dar labiau save... O juk be reikalo... Išaušus rytui padėkokime už jį Kūrėjui, užsivilkime gėrio drabužius, išgerkime pagardintos meile kavos ir keliaukime į dieną...“
Ožkelė net nepastebėjo, jog atėjo vakaras. Mintyse galvojo apie visus gyvus padarus. Jei atsitiktų taip, jog visi taptų Dievo avinėliais, kurie naikina savo nuodėmes ir meilės vedami pagelbėtų paklydusiems? Didis stebuklas įvyktų Žemėje...
Gyvenimo tėkmė
/ 0
- Informacija
- Parašė Daiva Rudelytė-Stončienė
- Skaitytojų: 2168
Į upę išsiliejo svajonės
Jas nunešė tyli srovė.
Gyvenimas-vienos vilionės.. .
Kas pasakys, kur tikroji prasmė?
Tuštybių labirintuos pasiklystam,
Ieškodami savo tiesų,
Į savęs pažinimą įbridę -
Siekiam eiti šviesos keliu...
Pažinimo dovaną gavus,
Meilei širdis atverta -
Savęs ir Dievo neišdavus
Mano lūpomis kalba malda...
2018 06 21
Vienumoje
/ 0
- Informacija
- Parašė Daiva Rudelytė-Stončienė
- Skaitytojų: 2319
Saulė veriančiai skverbias į sielą...
Jau seniai siela trokšta šviesos,
Bet alsuoja ji tyliai – ne tos
Ilgesio labirintuos ieškojau,
Kai tamsos paslapty mirė dienos...
Man taip reikia vidinės šviesos,
Nes kančia tapo karčiai saldi
Ir gyvenimo didžioj paslapty
Suprantu, kad ir aš – paslaptis...
Vasarą...
/ 0
- Informacija
- Parašė Daiva Rudelytė-Stončienė
- Skaitytojų: 2318
Vasara sušildo sielą,
Išskleidžia puokštę spindulių,
Širdis sukviečia gerumui,
Prašo įsileisti meilę vidun...
Vasarą stebuklai vyksta
Ir sieloje sparnai išdygsta,
Saulės spindulių apsupty-
Pabūkim ir mes geresni,
Su meile pasveikinkim rytą,
Su meile keliaukim į dieną,
Su meile palydėkime vakarą...
Dėkokime meilei,
Kurkime vasarą!
***
/ 0
- Informacija
- Parašė Daiva Rudelytė-Stončienė
- Skaitytojų: 2398
Lyg sapnas trapus,
Lyg peizažas gražus
Išnirai tu širdy,
Palikai atminty...
Nors tavęs nematau,
Tik jaučiu savimi
Ir man gera skaityt
Ką rašai širdimi.
Tavo žodžiai tokie
Kad apsvaigti gali
Ir man gera gyventi
Vien dėl to kad es...
***
/ 0
- Informacija
- Parašė Daiva Rudelytė-Stončienė
- Skaitytojų: 2495
Išėjau į vakarą,
Prisiglaudžiau tylą,
Pažvelgiau į debesis ir
Pabandžiau susirinkti mintis...
Vienatvė atsisėdo šalia,
Praeitis pažvelgė į mane ...
Liūdnas vakaras
Grakščiai ištiesė ranką .
Susikibo mudviejų rankos,
Vienatvė skara
Uždengė pečius.
Praeičiai vietos neliko ...
Pasilikau su vakaru ir vienatve –
Mes trise.
***
/ 0
- Informacija
- Parašė Daiva Rudelytė Stončienė
- Skaitytojų: 2670
Rugpjūčio simfonija groja tyliai, svajingai, liūdnai. Kodėl liūdnai? Todėl, kad išlydi vasarą į tolimą kelionę... Rugpjūtis palaimina ją sakydamas – sugrįši tu, atneši saulę ir meilę. O meilė viską sudėlioja, viską sujungia.
Mane į žemę rugpjūtis atnešė, ir aš dėkinga jam, kad aš galiu su vasara atsisveikinti ir pasakyti jai: „Sudie, iki pasimatymo, mieloji!“
Rugpjūtis pečius apkabino, savo šypsį paliko, į skruostą pabučiavo ir, pasiėmęs vasarą, iškeliavo į savo filosofiją.