Jumoreska
/ 0
- Informacija
- Skaitytojų: 2108
Parašiau jumoreską. Tarsi motinai kūdikis ji man atrodė beveik tobula. Degdamas nekantrumu kuo greičiau išleisti ją į platųjį pasaulį, nuskubėjau į redakciją. Priėmė mane pats redaktorius. Draugiškai paspaudė ranką ir pasodino į minkštą fotelį.
– Kuom pradžiuginsite, draugas Plunksna?
– Jumoreska,– pasakiau, tiesdamas jam savo kūrinį.
– Puiku! Šaunuolis! Satyra – labai reikalingas žanras. Tai – ginklas, draugas Plunksna! Ginklas kovoje prieš negeroves.
Patenkintas stebėjau, kaip redaktorius, perbėgęs akimis pirmąsias jumoreskos eilutes, šypsodamas pradėjo trinti rankas. „Supranta jumorą“,– pagalvojau. Vėliau jis balsu pradėjo reikšti savo susižavėjimą:
– Puikiai! Nuostabiai! Taikliau neįmanoma!...
– Atpažinote?... – paklausiau, rausdamas nuo netikėto pasitenkinimo.
Redaktorius staiga surimtėjo ir nustebęs pažvelgė į mane:
– Palauk, palauk... Juk tu čia mūsų rajono valdžią kritikuoji! Patį pirmininką! Ne, vyruti, šitaip negalima. Nepraeis...
– Kodėl negalima? – bandžiau prieštarauti,– juk, sakėte, kad satyra – ginklas prieš negeroves?..
– Taip, mielasis! Prieš negeroves – taip! Bet tu šį ginklą nori panaudoti prieš valdžią. Prieš mūsų Tarybinę valdžią! Ne, neišdegs, – ir energingai pastūmė nebaigtą skaityti jumoreską.
Kai po kelių dienų vėl pasirodžiau redakcijoje, redaktorius sutiko mane be pirmykščio entuziazmo.
– Kuo tau mūsų bazės vedėjas užkliuvo? – paklausė, perskaitęs vos pusę puslapio. – be to, ir neteisybę rašai: kyšių jis neima.
– Kad čia ne apie jį...– pasakiau.
– Kaip tai – ne apie jį?
– Juk pats sakėte, kad kyšių jis neima...
– Neima, tai neima,– sutiko redaktorius,– o jeigu kartais? Juk pasitaiko žmogui silpnumo valandėlių? Pasitaiko, a?
– Pasitaiko,– sumurmėjau.
– Na, matai! – apsidžiaugė.– O tu tuoj kritikuoti šoki. Negerai...
Sekančios mano jumoreskos redaktorius nė nebeskaitė, o tik paklausė:
– Apie ką?
– Apie mane,– pasakiau.
– Apie... apie ką?
– Apie mane. Apie mane patį,– pakartojau.
– Tu, vyruti, negudrauk! Šitaip nebūna, – atsistojo redaktorius, – manai, kad kas nors patikės, kad tu čia apie save?
– Bet aš tikrai...
– Ne, niekas nepatikės, o kiekvienas pagalvos, kad apie jį. Šitaip galima ir gerą žmogų įžeisti. Matai koks... jis norėtų, kad jo nuodėmes kiti prisiimtų...
Pamatęs, kad aš beviltiškai nusiminiau, švelniau pridūrė:
– Pamėgink parašyti apsakymą... A?
Bet apsakymas man neišeina. Neišeina ir tiek! Tada parašiau šią jumoreską. Apie jį, apie redaktorių. Įdomu, ką jis dabar pasakys?