Gamtos prabudimas
/ 0
- Informacija
- Parašė Stefanija Petreikienė
- Skaitytojų: 1865
Jau baigėsi žiemos kerai,
Jau saulė paleista iš šalčio gniaužtų.
Dangus vėl dažosi žydrai žydrai,
Ir saulė pradeda vėl savo darbą...
Šiltučiais spindulių delnais
Ji švelniai paliečia nebylų žemės veidą...
Paglosto jos skruostus, rankas,
Nuo kūno nudengia baltutį sniego šydą...
Raukšlėtas žemės kūnas krūpteli staiga,
Veide ryškėja šypsena viltinga...
Ir pamažu, lėtai lėtai
Vėl Žemė Motina Gamta atbunda...
Lėtai pramerkia Ji akis -
Ir sužiba vėl ežerai ir upės!
O tie neklaužados čiurlenantys upeliai
Vėl bando rišt žilų plaukų gijas.
Štai Žemės delnuose vėl sprogsta medžių pumpurai,
O kūnas puošiasi žalia gėlėta suknele...
Ant Jos pečių vėl čiulba paukščių choras,
O žemės glėbyje vėl krykštauja linksmi vaikai.
Tik pažiūrėk į Žemę-Gamtą tu sava širdim! -
Koks nuostabus, nepakartojamas tas vaizdas!
Mylėki ir tikėki Ja, kaip pats savim,
Juk Ji - kaip Motina, o tu - kaip vaikas.
Tai saugok ir globoki Ją!
Neleiski niekam laužyt Žemės rankų,
Plėšyt Jos žalių drabužių.
Neleisk žaloti veido, raut plaukų...
Juk Žemė Motina - tik Tavo, o tu - Jos!
Išsaugok Ją ateinančioms kartoms!