Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas



medideja

Requirements



Ištrauka iš romano „Gorė“

User Rating:  / 0
PoorBest 

 

Pašokusi nuo krėslo sunkiai atsikvėpiau ir neįsivaizduoju, kaip atsidūriau antrame namo aukšte esančioj palėpėj. Mėgindama atsiriboti nuo užklupusių minčių, ėmiau intensyviau raustis dėžėse. Jų buvo begalės, tačiau žinojau, kad vienoje iš jų guli viduramžio apdarai, kuriuos buvai įsigijusi sendaikčių turguje. Prišlijusi prie didesnių, puoliau nuo jų plėšti lipniąsias juostas žvelgdama į tai, kas buvo kiekvienos jų viduje. Stengdamasi nesuirsti atsistojau, žengiau keletą žingsnių durų link ir stabtelėjus įdėbiau akis į tolį. Prikandusi apatinę lūpą, apimta intuicijos, puoliau prie kampe stovinčios dėžės. Praplėšiau ją. Žvelgiau nesuvokdama ką regiu. Tai buvo ilgai ieškoti viduramžio apdarai, dailiai sudėti į kartoninę dėžę. Iš lūpų išsiveržė lengva aimana. Jau buvau besilenkianti jų paimti, kai staiga išgirdau bergždų braškėjimą. Jaučiausi nesaugiai. Sustingo kūnas. Rodės nustojo gyslose tvinkčioti kraujas. Pakreipiau  pilkas savo akis durų link, ir lėtai ėmiau trauktis atatupsta nuo to, kas artinos manęs link.   

-      Močiute, čia ... – kalendama dantimis nebepajėgiau kalbėti tarsi pritrūkusi žodžių ir žengtelėjau, dar keletą žingsnių atgal.

Nustebau, kai išgirdusi mano virpantį balsą, senolės šmėkla šyptelėjo nepravėrusi burnos. Aš vos gaudžiau kvapą ir sukaupusi paskutines jėgas, išlemenau tyliau nei tikėjausi:

-      Čia tikrai tu. Ką nori man pasakyti? – išsproginau akis taip stipriai, tarsi pamišėlė sutikusi giltinę – Kodėl mane persekioji? Nagi... tark žodį, kad įsitikinčiau jog neišprotėjau ir tai, kad matau tave yra tikra tiesa, o ne mano fantazija?

Senolė paėjėjo keletą žingsnių manęs link ir stabtelėjusi, sunėrė rankas ant krūtinės. Žili jos plaukai lengvai krito vilnijančiomis bangomis ir lietė kaulėtus pečius. Juoda nėriniuota suknelė, tobulai prigludo prie jos suglebusio kūno, kartu išryškindama atsikišusius šonkaulius. O jos akys ! Jos tokios tyros ir žydros, lyg beribis dangus, skaidrios - tarsi gėlas jūros vanduo įrėmintos tankiomis, trumputėmis blakstienomis. Bet tas odos blyškumas persijuosęs su melsvai pilku atspalviu – baugino ir šiurpino.

Jau ruošiausi sušukti „ ko taip į mane spoksai, sakyk ką nors“ , tačiau tą akimirką ji prabilo:

-      Žinau, ką galvoji, mano mažoji mergaite, - ištarė pašnibždomis ir įrėmė savo vaiduokliškas akis tiesiai į manąsias – Gabriele, atėjau čia ne tam, kad tave gąsdinčiau, vaikeli. – pažvelgė ji į mane nė nemirksėdama – Noriu perspėti ir kartu pranešti labai svarbią naujieną... nau – jie – ną  – pakartojo pabrėždama skiemenimis.

Mano veidas persikreipė. Gerklėje susidarė tąsių seilių gniužulas, kurių niekaip nenurijau. Taip norėjosi paprieštarauti pertraukiant jos šaižų balsą, bet neįstengiau. Susitvardžiusi nesiėmiau jokių kvailų veiksmų ir tylėjau žinodama, kad jei prasižiosiu, akimirksniu sunaikinsiu informaciją, kurią man kėsinosi perduoti. Dirstelėjau į ją ir atidžiai klausiausi graudaus negyvėlės balso.