Vajos darbai

Requirements



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas



Humoristinis eilėraštis APIE KALĖDŲ BOBUTES

User Rating:  / 0

 

 

Sniegu nuklotam miško nameliuke

Šiltai gyveno dvi bobutės ir ožka.

Jos mezgė, virė spanguolių uogienę

Ir laukė švenčių su naujais protezais burnoje.

Nesirgo jos nė karto – nors ir šalta,

Jos mėgavosi sniego vėsuma.

Pakėlusios sijonus lig parankių,

Šokliuodavo miškais lyg stirnos minioje.

Dabindamos Kalėdų eglės šaką,

Apkarstė ją grybukais ir vata,

Mielių pyragas raugo kvapą skleidė...

Kalėdos – šventė joms šventa!

 


Ištrauka iš romano „Agnetės kelias“

User Rating:  / 0

 

Draugo namo duris atidarė jo mergina. Ji buvo ką tik išėjusi iš vonios ir įsisupusi į baltutėlį minkštą rankšluostį.

– Martynas namie? – pasiteiravo, šnairuodamas į ją.

– Užeik... – labiau pravėrė duris įleisdama svečią. – Kavos?

– O kur tavo bičas klausiu?

– Svarbūs reikalai, nieko daugiau man nesakė, parlėkė prieš keletą minučių ir vėl išskuodė lauk. Sunku man jį pagauti.

– Palikau mobilųjį, negaliu paskambinti,– staiga ištarė Romas. – Man skubiai jo reikia!

– Įpilsiu viskio, nes spėjau suprasti, kad kava netenkina. Prisėsk, pakalbėsim. Seniai tave mačiau, pasiilgti spėjau...– nusišypsojo porcelianinės šypsenos savininkė.

Palikusi jį sėdėti virtuvėje, nusliuogė į kambarį paimti butelio. Iš ten, kur sėdėjo Romas, aiškiai matėsi, kaip grakšti ilgaplaukė blondinė pasilenkė, rankomis siekdama tolėliau spintelėje padėto butelio. Rankšluostis vos dengė jos dailų užpakaliuką, o dar labiau pasilenkus į priekį, buvo matyti rausvos lytinės lūpos, ant kurių nebuvo nė plaukelio. Romui užvirė kraujas. Jos ilgos dailios kojos žėrėjo tarsi aksomas, matyt, „šviežiai“ nudepiliuotos.  Romas mikliai pakėlė akis, kai atnešusi dėžutėje supakuotą butelį, negailėdama ją sudraskė ir atkimšusi butelį pripildė pilną taurę.

– Gerk, Romuk, gerk... Štai ir kava, jei kartais susigundytum gurkštelėti, – ilgais, raudonais, akrilu dengtais nagais pastūmė puodelį.

– Cukraus turi? – lyg alkanas vilkas paklausė ir sugniaužė kumščius, norėdamas sugriebti ją už riešų.

– Minutėlę.

Pasistiebus nuo aukštos spintelės paimti cukrinę, ji nepajuto, kaip rankšluostis nuslydo žemyn ir mergina priešais jį liko stovėti nuoga. Sustandėję silikoninių krūtų speneliai galutinai sujaukė Romo protą. Apimtas nevaldomos aistros, patraukė nuo stalo puodelius ir taures, užmetęs mergina ant jo, vikriai nusimetė kelnes ir staigiu mostu įslydo lyg žaltys.

Mylėjosi jiedu aistringai, gal šiek tiek per grubiai. Mergina savo ilgais nagais nuplėšė marškinius ir puolė raižyti jo nugarą, palikdama vos vos iškilusius randus. Jis kandžiojo dirbtinę krūtinę, spenelius, o jų aimanos buvo garsesnės viena už kitą. Išsilaisvinusi iš jo glėbio pritūpė ir delnu sugriebusi jo pasididžiavimą lyžtelėjo. Lyžtelėjo dar kartą, kol galiausiai jį apžiojo slinkdama aukštyn ir žemyn. Judesiai buvo tokie ritmingi ir tikslūs, kad, rodos, ji puikiai nujautė, kada įvyks „vulkano išsiveržimas“, priversiantis Romą paklusti jos burnai ir vikriam liežuvėliui. Ir jis neklydo. Keletas stipresnių suspaudimų su injekcijų išgražintomis lūpomis ir jos burna prisipildė sūrios, lipnios masės.

Romas dėkingai šyptelėjo ir susmuko kėdėje. Jam jau seniai nebuvo taip gera.

Kol mergina nulėkė į dušą, Romas užsisagstė marškinius, užsitempė kelnes ir prisėdęs baigė gurkšnoti viskį.

– Aš jau vyksiu, – žvilgtelėjęs į sodriai rudas jos akis labiau ištiesino nugarą. – Kai grįš Martynas, pasakyk jam, kad man paskambintų.

– Gerai, – ir po minutės pridūrė. – Manau, dar pakartosim, – palietė jo nukarusį žandikaulį, – esi fantastiškas partneris, tiesiog – idealus.

– Kam tos pagyros. Ką, Martynui nestovi? – pašaipiai mirktelėjo.

Mergina susiraukė.

– Eik namo, pasakysiu, kad jo ieškojai.

– Gali iškviesti taksi?– gailiai sumykė Romas. – Telefoną lekiu susigrąžinti.

– Kur jį palikai?

– Pas draugelį vieną.

Palietęs standžias krūtis, pabučiavo merginos lūpas, atrakino duris ir vaidindamas kareivį išžygiavo.

Oi karšta blondinė, tokią turėdamas, negyvai užmaigyčiau...– prisiminęs jos skleidžiamą aistrą, svajojo Romas. – Bet turi išdegti ir mano planas susigrąžinti tą kvailą mergšę – Agnetę. Negaliu pražiopsoti solidžios sumelės. Tikrai to sau neatleisčiau.

Nespėjus prisidegti cigaro, į kiemą įvažiavo taksi automobilis. Sėsdamas į automobilį jis pažvelgė į langus ir šypsodamasis kilstelėjo ranką.

 

Ištrauka iš romano „Gorė“

User Rating:  / 0

 

Pašokusi nuo krėslo sunkiai atsikvėpiau ir neįsivaizduoju, kaip atsidūriau antrame namo aukšte esančioj palėpėj. Mėgindama atsiriboti nuo užklupusių minčių, ėmiau intensyviau raustis dėžėse. Jų buvo begalės, tačiau žinojau, kad vienoje iš jų guli viduramžio apdarai, kuriuos buvai įsigijusi sendaikčių turguje. Prišlijusi prie didesnių, puoliau nuo jų plėšti lipniąsias juostas žvelgdama į tai, kas buvo kiekvienos jų viduje. Stengdamasi nesuirsti atsistojau, žengiau keletą žingsnių durų link ir stabtelėjus įdėbiau akis į tolį. Prikandusi apatinę lūpą, apimta intuicijos, puoliau prie kampe stovinčios dėžės. Praplėšiau ją. Žvelgiau nesuvokdama ką regiu. Tai buvo ilgai ieškoti viduramžio apdarai, dailiai sudėti į kartoninę dėžę. Iš lūpų išsiveržė lengva aimana. Jau buvau besilenkianti jų paimti, kai staiga išgirdau bergždų braškėjimą. Jaučiausi nesaugiai. Sustingo kūnas. Rodės nustojo gyslose tvinkčioti kraujas. Pakreipiau  pilkas savo akis durų link, ir lėtai ėmiau trauktis atatupsta nuo to, kas artinos manęs link.   

-      Močiute, čia ... – kalendama dantimis nebepajėgiau kalbėti tarsi pritrūkusi žodžių ir žengtelėjau, dar keletą žingsnių atgal.

Nustebau, kai išgirdusi mano virpantį balsą, senolės šmėkla šyptelėjo nepravėrusi burnos. Aš vos gaudžiau kvapą ir sukaupusi paskutines jėgas, išlemenau tyliau nei tikėjausi:

-      Čia tikrai tu. Ką nori man pasakyti? – išsproginau akis taip stipriai, tarsi pamišėlė sutikusi giltinę – Kodėl mane persekioji? Nagi... tark žodį, kad įsitikinčiau jog neišprotėjau ir tai, kad matau tave yra tikra tiesa, o ne mano fantazija?

Senolė paėjėjo keletą žingsnių manęs link ir stabtelėjusi, sunėrė rankas ant krūtinės. Žili jos plaukai lengvai krito vilnijančiomis bangomis ir lietė kaulėtus pečius. Juoda nėriniuota suknelė, tobulai prigludo prie jos suglebusio kūno, kartu išryškindama atsikišusius šonkaulius. O jos akys ! Jos tokios tyros ir žydros, lyg beribis dangus, skaidrios - tarsi gėlas jūros vanduo įrėmintos tankiomis, trumputėmis blakstienomis. Bet tas odos blyškumas persijuosęs su melsvai pilku atspalviu – baugino ir šiurpino.

Jau ruošiausi sušukti „ ko taip į mane spoksai, sakyk ką nors“ , tačiau tą akimirką ji prabilo:

-      Žinau, ką galvoji, mano mažoji mergaite, - ištarė pašnibždomis ir įrėmė savo vaiduokliškas akis tiesiai į manąsias – Gabriele, atėjau čia ne tam, kad tave gąsdinčiau, vaikeli. – pažvelgė ji į mane nė nemirksėdama – Noriu perspėti ir kartu pranešti labai svarbią naujieną... nau – jie – ną  – pakartojo pabrėždama skiemenimis.

Mano veidas persikreipė. Gerklėje susidarė tąsių seilių gniužulas, kurių niekaip nenurijau. Taip norėjosi paprieštarauti pertraukiant jos šaižų balsą, bet neįstengiau. Susitvardžiusi nesiėmiau jokių kvailų veiksmų ir tylėjau žinodama, kad jei prasižiosiu, akimirksniu sunaikinsiu informaciją, kurią man kėsinosi perduoti. Dirstelėjau į ją ir atidžiai klausiausi graudaus negyvėlės balso.