Arne Quinze: „Gamtos pusiausvyra tarp nuožmios galios ir švelnaus grožio“ Žemaičių dailės muziejuje Plungėje

User Rating:  / 1

Informacija

Publikuota Penktadienis, 20 Birželis 2025 19:40

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 831

Žmonių vorelė juda pasieniais palei tinklą, tarsi įstrigę jame dairosi angos. Tuščioje salėje prieblanda ir santūriai apšviestos skulptūros – spalvingos ir... sunkios. Iš tolo nesuprasi, kas ten. Tik girdisi širdies dūžiai kažkokių šnekų garsiniame fone.

Rastas įėjimas nudžiugina, pirmieji lankytojai ima nardyti tarsi žuvys aplink skulptūras. Ir aš pasijuntu, tarsi būčiau mistiškame vandenyne. Dugne. O gal žmonijos moraliniame dugne.

Juk būtent vandenyne prasidėjo gyvybė. Tačiau čia jos nėra. Tik matyti uolos su spindinčio stiklo burbulo žvakėmis. Bet tai – jau nebe gyvybė. Po kojomis plastiko granulės vietoj smėlio. O metalo karkasai vietoj jūržolių apaugę spindinčiais varvekliais. Tie stiklo dariniai, galbūt, išsilydę nuo atominės bombos sprogimo? Ar ta forma primena žuvį? Gal, bet ji jau suplastikėjusi. Tik vis dar girdisi širdies dūžiai ir nenutylančios monotoniškos vapalionės apie saugotiną gamtą, apie trapią gyvybę, apie... Ir tų plepalų niekas negirdi. Net dabar niekas nesiklauso. Nes žmonės – o jų jau pilna salė!- fotografuoja mobiliaisiais „kaip gražu!”, kuždėdamiesi tarp savęs „nieko nesuprantu“.

Pasižiūriu į plastiko uždangą – joje dar tebevirpa mūsų gyvenimo atspindžiai: žalios jūržolės bangavimas, moters veido kontūrai, raudono kraujo pliūpsnis, išsiliejęs vandenyje, šviesos blyksnis, virstantis neaiškia sumaištimi. Dabartis – plastike, ateitis – realybėje, kurios vis dar nesugebame pamatyti. Ji – čia, ant plastikinių granulių su plastikinėmis uždangomis. Gal tai naujos gyvybės forma, sudaryta iš plastikinės-stiklinės-metalinės sudėties? Ir tik tokia forma sugebės išgyventi ateityje? Tos gyvybės kraujagyslės perregimos, ir kraujo raudonis sustingęs stikle. Ir vis tiek su plakančia širdimi, kaip gyvybės simboliu. Deja, jos dūžiai ima keistis, vis labiau primindami stiklo ir metalo dzinksėjimą. Ta gyvybė išsigimusi, nes turėjo prisitaikyti ir išgyventi?

Ar tai toks mūsų evoliucijos tęsinys?

Tai jaudinantis, šiurpuliukus sukėlęs ir kvapą užgniaužęs įspūdis. Bet jis – subjektyvus. Taip ir turi būti, kai menas aplenkia laiką. Susidūrus su ateitimi kūriniuose tik pagalvoji, kada tai virs realybe.

Ir tokia paroda tūkstantį kartų paveikesnė, nei tūkstančių politikierių kalbos apie gamtosaugą.

Bet tų plepalų tikrai gana. Metas pradėti mąstyti.

P.S. Ačiū už parodą Plungėje. Ją verta pamatyti ir pajausti visiems, kas šiandien dar gyvi.

Muzika tarp girnapusių PLOTI-NEPLOTI

User Rating:  / 1

Informacija

Publikuota Pirmadienis, 23 Gruodis 2024 12:47

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 1723

„Kiek daug aš tikiuosi iš šito koncerto,“- pagalvojau gegužę, įsigijusį patį brangiausią, bet geriausią bilietą ir kantriai pusmetį laukusi įvyksiančio koncerto. Tą patį pagalvojau ir gruodžio vakarą, praėjusi bilietų patikrą ir atsidūrusi tarp galybės išsipusčiusių žmonių erdviame koncertų salės hole. Su paltais rankose čia jie stovėjo išsiraičiusiose eilėse prie rūbinės, o atėję anksčiau mėgavosi netrukus prasidėsiančio renginio laukimu su taure šampano prie baro. Mano vieta balkono pirmoje eilėje beveik per viduriuką buvo ideali: nei per arti, nei per toli, ir ne per aukštai, žvelgiant į sceną. Man pasisekė ir su kaimyne šalia - elegantiška ir miela moterimi, su kuria pasilabinus ir pastebėjus, jog dar liko keliolika minučių iki koncerto pradžios, spėjome apsikeisti įspūdžiais iš neseniai aplankytų renginių.  Supratau sutikusi bendramintę. Kitoje pusėje šalia manęs atsisėdo merginos su šampano taurėmis rankose.

Koncerto pradžia maloniai nustebino: tobulai, švariai, vieningai skambant orkestrui, į salę pasklido šiurpuliukus kelianti Mocarto muzika. Deja, tai truko tik iki pirmosios kūrinio dalies pabaigos, kai tarsi perkūnija iš giedro dangaus pasigirdo... plojimai. „O, ne! Tik ne tai!“- suaimanavau mintyse. Dirigentas, atsigręžęs į salę, paprašė tylos. Rodos, visa esybe jaučiau dirigento pastangas sugrąžinti  išblaškytą kuriamo stebuklo žavesį, bet tie plojimai, nelabieji, periodiškai ne vietoj ir ne laiku pasikartojantys, krito vienas po kito tarsi deguto šaukštai į medaus statinę. Pirmoji koncerto dalis, bent kaip man pasirodė, buvo sugadinta.

Pertraukos metu susižvalgėm su kaimyne, labai gerai suprasdamos viena kitą. Mudvi bandėm atrasti pradinę priežastį, nuo kurios prasidėjo muzikos sumalimas į miltus. Kurortinio miesto taisyklės, kai pataikaujama mokiems klientams, nepaisant visko? Delčia, kai žmonės labiau linkę atsipalaiduoti ir ilsėtis, o ne stengtis susikaupti muzikai? Šampano poveikis, skatinantis „padėti muzikantams palaikyti ritmą"? Muzikinio išsilavinimo stoka? Koncerto programos nebuvimas, kur būtų įrašyta po kiekvienos kūrinio dalies „Neploti!“?

Po pertraukos merginos negrįžo į savo vietas, matyt, nusprendusios, jog šampanas smagiau nei Mocartas. Antroji dalis prasidėjo ir su kitu svarbiu pokyčiu, nematomu, bet stipriai jaučiamu: orkestras  tarsi nematoma siena atsiribojo nuo salės ir savo apsaugotoje sakralioje erdvėje pradėjo groti Muziką. Tai buvo tikras stebuklas. „Pagaliau!"- tylomis susižvalgėme su kaimyne.
Žmonės plojo atsistoję, ilgai ir audringai. Atsisukęs dirigentas tarsi nustebęs žvelgė į salę: „Nejaugi jie išgirdo?“.

Pustrečios valandos galėjom mėgautis muzka. Skambėjo ir nuostabios melodijos, ir kūriniai bisui, kai dirigentas kvietė ploti ir salę. Buvo tų plojimų tikrai daug - laiku ir nelaiku, ir, atrodė, jog liko visi patenkinti.

Ar tai yra laiminga pabaiga? Abejoju.

Nes buvau liudininkė, kaip netikusiais plojimais užsibaigė buvęs puikus kasmetinis tarptautinis vargonų muzikos festivalis (Bachas, žinoma, Bachas!) netoliese esančiame kitame, irgi kurortiniame mietelyje.

Tada žmonės neplojo. Visą koncertą neplojo, nors muzika buvo dieviška. Rankoje laikydama programą, pamenu, paklausiau tada šalia sėdinčios ponios: „Kodėl niekas neploja?“ „O mes niekada ir neplojame, tik koncertui pasibaigus,“ - išdidžiai  atrėžė poniutė. Ką gi, neplosiu viena pati. Koncertui einant į pabaigą, programoje matau, jog liko finalinė Bacho kūrinio dalis. Ir per tą trumputę pauzę vienas žmogus, galbūt pavargęs nuo pernelyg ilgo sudėtingos muzikos maratono, netikėtai ėmė ploti, viens po kito prisijungė kiti, ir taip salė paskelbė koncerto pabaigą! Tada norėjau verkti iš nevilties... Po koncerto vargonininkė, dėdama autografus ant CD, stengėsi išspausti mandagią šypseną, nors jaučiau, - dievaži! jaučiau! - jos šoką ir nusivylimą. Nebebus daugiau čia tokių puikių koncertų, pamaniau tada, ir deja, mano įžvalga buvo lemtinga...

Gali būti daugybė variantų (ne tik netikę plojimai), galinčių „sumalti“ Muziką, kuri yra išties beprotiškai didi, bet trapi. Bet pagrindinis - nesuprasti paprasto dalyko: Muzika yra šventenybė ir elgtis su ja reikia itin pagarbiai.

Prisimenant koncertą Plungėje REKONSTRUOJANT ČIURLIONĮ

User Rating:  / 2

Informacija

Publikuota Pirmadienis, 14 Spalis 2024 19:02

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 2079

Spalio 12 d. Plungėje, Kunigaikščio Mykolo Oginskio Rūmuose (Žirgyno koncertų salėje) koncertavo choras MOMENTUM ir Vilniaus sakralinės muzikos choras ADORAMUS (Meno vadovas ir dirigentas Imantas Jonas Šimkus, Antrasis dirigentas Mantvydas Drūlia). Plungiškiai ir miesto svečiai klausėsi rekonstruoto M.K.Čiurlionio KONCERTO. Vienas jų, kartu su choru, 1908 m. gegužės 7 d. buvo surengtas Vilniuje ir skirtas pirmajam Lietuvos dailės draugijos susitikimui. Programoje - iš archyvinių šio koncerto rankraščių rekonstruota M.K.Čiurlionio kantatos „De profundis“ versija ir M.K.Čiurlionio išdailintos lietuvių liaudies dainos.

Beauštanti aušrelė,
Betekanti saulelė...

Buvo didžiulė šventė klausytis ypatingai meniškai, jautriai ir subtiliai atliekamos muzikos.

Choristai tyliai, lėtai ir tarsi nepastebimai nusileidžia nuo scenos ir išsiskirsto pasieniais, apsupdami ratu salėje sėdinčius  klausytojus, o vidury salės diriguoja abiejų chorų meno vadovas.

Žiūrovai klausosi užgniaužę kvapą, o toje tyloje skleidžiasi jautri, subtili, ilgesinga melodija. Ne vien tik lietuvio sielai suprantamas lietuvių liaudies dainoje ilgesys, nerimas, būsimo vargo vargelio nuojauta, mergelei ištekėjus. Muzika užlieja santūriu graudumu bei neįtikėtinai paveikaus meno energijos antplūdžiu.

Atrodo, jog tą šeštadienio popietę klausytojai gėrėjosi ne tik tobulu kūrinių atlikimu, bet buvo pasiektas ir naujas chorinio atlikimo lygis, kai briliantinis skambėjimas atnešė didžiulį energetinį užtaisą klausytojams.

Koncertui pasibaigus tarsi atsidėkodami už patirtą stebuklą žiūrovai audringais plojimais iš salės išlydėjo atlikėjus.

„Dėkui Dievui, kad galėjome tai patirti,“ - dar ir kitą dieną žmonės dalijosi įspūdžiais. Tai buvo tikrai išskirtinai puikus koncertas, daugiau kaip po šimto metų atkartotas talentingų atlikėjų, ištakas turėjęs genialaus menininko M.K.Čiurlionio dvasioje. Dėkui jo provaikaičiui pianistui Rokui Zubovui, ne tik nuostabiai grojusiam, bet ir įdomiai pristačiusiam šio koncerto istoriją nuo pirmojo atlikimo 1908 m. Vilniuje. Nuoširdi padėka visiems už tokio koncerto organizavimą.

Lietuvių liaudies daina BEAUŠTANTI AUŠRELĖ

foto Ilonos Linkevičienės

IX PASAULIO ŽEMAIČIŲ DAILĖS PARODA, Plungė

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Sekmadienis, 23 Birželis 2024 13:09

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 3252

Foto: Ilonos Linkevičienės

NESANTIS ŽODIS

User Rating:  / 1

Informacija

Publikuota Antradienis, 13 Gruodis 2022 17:54

Parašė I.L.

Skaitytojų: 7839

Nauja, rankomis įrišta Ilonos Linkevičienės apsakymų knyga, išleista Plungėje 2022 m. (120 psl.)

Be detektyvinės apysakos knygoje - 16 apsakymų. Kiekvienas kūrinys turi tam tikrą mistinę aurą - ir kiekviename apsakyme ji įgauna vis kitokį pavidalą.

Daugiau: Vajas Miracles

Autorė dėkoja Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovui Gintautui Černeckiui, pakvietusiam pristatyti šią knygą.