Vajos darbai

Requirements



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas



***

User Rating:  / 0

Tu – mano sumaištis, siekimas.
Tas kalnas, į kurį einu.
Kasdien artėdama didėju,
O žvilgsnyje – daugiau sutalpinu.

 

Tu – man dygus nekaltas rožės žiedas,
Įveikus naktį nuostabi aušra.
Tu – žiedlapis, liepsnelės dūmas,
Visko netekusiam – pradžia.

 

Tu – žiežirba, šviesos trapumas,
Lyg varpo skambesys dugne.
Einu einu tikėjimu į širdį.
Tikiuosi, kad palaiminsi mane.

 

Mažam paveiksle viskas atsispindi.
Likimas telpa kūdikio delne.
Negęstančioj ugny – virpėjimas ar šokis...
Kas pasakys, kiek telpa žmoguje.

 

 

***

User Rating:  / 0

 

 

 

Laimės ašarų gausą pasėsiu.
Kas dar liko jose – tegu augs.
Tegu narsto po vieną kaulelį.
Už tikrumą gal nieks nenubaus?

 

Nesijuokit iš to, kas dar šventa.
Nebaisi juodo pykčio audra.
Kas galėtų mums kelią pakeisti,
Jei kartojat, kad meilės nėra.

 

Ji – žaismė, ji – nuoga basakojė,
Atsispindi stiklų vitraže.
O kas gali prie jos prisiliesti,
Pavadina likimo žvaigžde.

 

***

User Rating:  / 0

 

 

Ties ta riba, kur viskas pasibaigia,
Nutyla audros, sunyksta žaluma.
Dažnai net ledas ištirpsta po kojų
Kol juodą naktį bučiuoja tyla.

 

Rodos, pasaulis slysta iš po kojų,
Kol pats nesupranti, ant ko pyksti.
Neleisk šaknų, kur nenorėtum augti.
Neteisk – tai padarys kiti.

***

User Rating:  / 0

 

Bokštai kryžiais dangų parėmę,
Ant gyvenimo laiptų – stiklai.
Man erdvė ir bažnyčia, ir pieva,
Nes bet kur išsiverksi laisvai.

 

Po šiuo tiltu vanduo tebeverda,
Dega ledas, negęsta laužai.
O tamsos tokios didelės akys
Veria sieną ir stiklą kiaurai.

 

Varpo dūžiai užbaigia dieną,
Nakčiai ašaros sunkias lėtai.
Dar nesimeldžiu – žemę bučiuoju.
Nkryžiuotajam skauda ilgai.

 

 

Regis, rūmai buvo iš plytų...
Ko aptirpo tvirti pamatai?
O kai akys nukrypsta į kryžių,
Net ir stogas jau šviečia kiaurai.

 

Nuogos šakos nebeslepia nieko,
Vietoj rūmų – seni pamatai...
Baimės pirštai virpina žvakę...
Klausk, - už tai ar atleistų vaikai?..

***

User Rating:  / 0

 

 

 

Neguosk dėl smulkmenų širdies,
Neguosk  pernykščių lapų.
Balta tyla kaip vėliava plazdės.
Niūri tyla beldimui neatsako.

 

Kruopščiausiai suarti laukai,
Gležna spalva tuoj peraugs į geltoną.
Variu šiurenantys javai
Galulaukėjė kvepia duona.

 

Vis tiek ramybės rasti negaliu,
Širdies neguodžia mėnesienos akys...
O rudenėjančių laukų taku
Sparnais mosuodamos nutolsta žąsys.

 

Neguosk dėl smulkmenų širdies,
Neguosk pernykščių lapų...

***

User Rating:  / 0

 

 

Tarpuvartėj rugiagėlės nerasi,
Kaip žvirblio pėdoj – šlakelio vandens.
Net palinkusi kruopščiai ieškosi
Anų metų auksinio rudens.

 

Visą praeitį vėjas išsėjo,
Daigas gviešiasi lašo vandens...
Pro įkalintą šulinio akį
Džiaugsmo lašą tau svirtis pasems.

 

***

User Rating:  / 0

 

 

 

Tu – tas, kas pečius apkabina,
Kas pabyra beržų žirginiais,
Kas nutolsta, palikęs išdžiūti,
Kas pražysta po mano langais.

 

Tu – tik akimirka. Tu – amžinybė!
Paklydėlės simfonijos garsai.
Tu – kaip išplūdęs upeliūkštis,
Vieną srovę pamilę krantai.

 

Tu – užuovėja rami prieš speigą,
Dienas pakeičianti aušra.
Tik tu – ne tas, kuris skubotai ima...
Kas neišnyksta, pasilieka čia.