Vajos darbai

Requirements



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas



Rašytojai…

User Rating:  / 0

 

Rašytojai…

 

Bronius Jauniškis

Kauno autobusų stotyje vėjas voliojo kažkokio laikraščio skiautę. Gal nebūčiau atkreipęs į ją jokio dėmesio, bet primynęs koja, kad vėjas nebejudintų, perskaičiau tokį sakinį: „Br.Jauniškis moteriškomis šukomis susiglostė barzdą ir parašė knygą…“ Kaip sužinoti, kas rašoma toliau, jei nuplėšta? Kuo čia dėtos moteriškos šukos? Ar gerai apie Bronių Jauniškį rašoma? Greičiau – nelabai…

Bronių Jauniškį pažįstu (dabar jau sakytina: pažinojau) daug metų. Jis parašė ir išleido, jeigu visas plonas ir storas knygas suskaičiuotume, – gerokai per 50… O bendras jo lietuvių ir kitomis kalbomis leistų knygų tiražas – per 10 milijonų!.. Tad blogi atsiliepimai apie, manding, neblogą autorių, mane visada neramino. Ir kitus nervino. Prisimenu, Genovaitė Stulpinienė, Kaune gerai žinoma mokslininkė ir literatė, kadais po blogos recenzijos apie Br.Jauniškio kūrybą yra sakiusi: „Tą laikraštį su kritiniu straipsniu slėpkime nuo Broniaus, kad tokiame amžiuje (per 85 metus B.Jauniškis tada jau turėjo) negautų infarkto…“ Bet kur tu pasislėpsi nuo pikto lietuvio, jeigu jis didžiausią orgazmą patiria tik kaimyno trobą padegęs?..

Kaunas… Savanorių prospektas… Užėjau. Žiūriu, Bronius pupas valgo. Ir Jauniškių namų „altorius“ (kažkas panašaus į „mandrią“ žvakidę) kūrenasi… Viešėdamas Indijoje, Bronius kaip priprato prie smilkalų, tai be jų iki šiol negali… Sako, be to nesirašo... Bronius tuojau čiupo mane už pakarpos: „Sėsk, Petreli, prie pupų, drauge valgysime…“ – „O kodėl Algutė nevalgo?..“ – aš pasižiūrėjau į žinomą Kauno menininkę Algirdą Karaliūtę – Broniaus Jauniškio žmoną, – „Ji sako, kad nuo pupų rankos pradeda drebėti, tad savo didžiojo menininkės teptuko nebenulaikanti…“ – paaiškino Bronius. „O jums nedreba?“ – „Man tai, kai dreba, tai geriau rašosi, ir rašinys išeina, kaip gyvas…“ – „Tai gal Algutei ir žvakių dūmai trukdo?..“– „Ne! Dūmai jai – padeda, nes dabar ji piešia Pasaulio Šventųjų portretus…“

Matau, kad Jauniškiai naujausio kritinio straipsnio neskaitę, arba bent jau neišsiduoda, negi kiršinsiuos ir pradėsiu klausinėti, kas jame parašyta… Tad, sakau tik tiek, kad aplankiau, ir gerai, laikas keliauti… „Pabūk, – sujudo Jauniškiai, – autobusai vaikšto kas valandą…“ – „Į ten, kur važiuosiu, daug rečiau vaikšto, be to, jau ir bilietas kišenėje…“ –„Tai kur kaksi?“ – „Plungėje dabar prisilaikau…“ – „Algute,– sujudo, sudrebėjo B.Jauniškis,– ar aš tau nepasakojau sapno, kad Petrą mačiau, ir jis buvo visai nuogas, ir lakstė ne po Vilnių, o po kažkokią pakrūmę… Ir teisinais,– čia jau kreipimasis į mane,– kad nori labiau, kaip dabar madinga, su gamta susilieti…“

 

Grigorijus Demenokas 

Dešimties knygų autorius, bet Rašytojų sąvade jo pavardės nerasite (beje, kaip ir manosios!), nes jis neparašė prisistatomojo straipsnelio, – o man pasiaiškino paprastai: “Satyroms nuo to nė šilta, nė šalta.”

Grigorijus Demenokas – didelis mano bičiulis… po Sibiro… Redakcijose, kurioms rašiau, ne kartą sutiktas, kvietė pagyventi jo viloje (Vilnius), tai yra, kolektyvinio sodo name, kol turiu reikalų sostinėje. Aš atsisakiau, nes kišenės buvo apytuštės. Jis nesuprato, nes nesirengė uždirbti iš nuomos, bet aš neturėjau pinigų ir lovelei nusipirkti. Tada Grigorijus kurį laiką mane apgyvendino CK viešbutyje, ten kainos buvo žemos, kaip mažame kaimelyje.

Viešbutyje nustebinau jo gyventojus – kitų respublikų CK ir raikomų sekretorius. Po „gramo“ išsipliurpiau gyvenimą ir jie nesuprato, kaip aš, po Sibiro, čia apgyvendintas?.. Bet mano biografija nestebino Grigorijaus, nors jis buvo ką tik išėjęs į pensiją būtent iš CK…

Apie Grigorijaus darbą CK man pasakojo kitas tų laikų mano bičiulis žinomas satyrikas Gediminas Astrauskas… Žodžiu, G.Demenokas buvo iš tų rusų ir lietuvių, kurie garsiojoje įstaigoje patys pirmieji ant savo kabinetų durų užsirašė vardą ir pavardę… ne tik lietuviškomis raidėmis, bet ir pagal lietuvių kalbos transkripciją, tai yra – su „–us“, „–as“ galūnėmis. Dar Gediminas Astrauskas pasakojo, kad dirbdamas CK Grigorijus susiplodavo, bet važiuodavo į rajonus ir ten būdavo tiek laiko, kiek reikėdavę, kol besikreipusį žmogų nuo vietinių raudonųjų ponų savivalės apgindavęs.

Kai aš Grigorijui skundžiaus, kad visai nėra teisybės – bet kurį straipsnelį lengviau išleisti respublikiniame žurnale nei rajoniniame laikraštpalaikyje! – tokia provincijos sekretorių savivalė, jis patarė: “Skųskis į CK.”–“Kad ir ten raudonieji ponai,”– atrėžiau aš, bet jis tikslino: “Oi, nesakyk, Petrai, kad CK visi „svoločiai“ (niekšai – rusiškai),– CK daug padorių žmonių... Skųskis tol, kol papulsi pas tokį, ir bėdos baigsis”...

Prieš ruošdamas “Talentams” iš Grigorijaus Demenoko anksčiau gautas satyras, paskambinau telefonu, tačiau jo numeris Vilniuje neatsakė?.. Gal Grigorijus miške?.. Jis juk mėgsta rinkti grybus, nusitrenkęs į pačią Dzūkijos gylumą, o prisėdęs ant kelmelio ilsisi ir rašo… rašo…

Deja, apsirikau…

Kai prisiskambinau G.Demenoko artimiesiems, iš jo dukros Jelenos sužinojau tai, kad Grigorijus jau grybų neberenka ir humoreskų neberašo… Paskelbiau „JUODĄJĮ RĖMELĮ“

 

Vytautas Petkevičius

Žinomas rašytojas, per 10 labai storų knygų autorius (Vilnius – Biršonas).

Ypač rašytoją išgarsino „Politinių veidų ir šaržų galerijos“ knygos „Durnių laivas“ ir „Durniškės“. Naujoji knyga Vilniaus knygynuose buvo pripažinta perkamiausia.

Apie naujausias V.Petkevičiaus knygas nuomonių – visokių, tačiau „Talentų“ leidėjui jos patiko, ypač paskutinioji, nes joje apsčiau nei „Durnių laive“ itin meniškai sukurtų vaizdų. Žinoma, nedidelėse ištraukose pamatyti meną nėra lengva, nes ne tam knygoje teiktas prioritetas… Tačiau man, miniatiūrų fanui, geresnio skaitalo nebuvo!..

Beje, literatūros metras domėjosi ir manimi… Jis paskambino ir pasakė: “Geros tavo spalvotosios miniatiūros!..” Išsigandau: juk nesu vaivorykštinis?.. Viskas pasirodė paprasčiau: Vilniaus laikraštis mano miniatiūrų puslapius spausdino keliomis spalvomis!..

Savo ruožtu ir aš turėjau paskambinti, nors “pereitą kartą” pagal balsą neatrodė, jog V.Petkevičius labai sirgtų?.. Išlaukiau, kol Vilnius atspausdins naują mano kūrybos “porciją”, kad galėčiau paklausti: kaip?..

Deja, sulaukęs naujo “puslapio”, kiek beskambinau, V.Petkevičiaus telefonas neatsakė, nors ir nebuvo išjungtas… Paslaptis paprasta: literatūros metras ligoninės palatoje nebegalėjo kalbėti, bet šeiminykščių prašė, kad pasakytų, kas jam dar skambina?.. Ir dar prašė, kad pasibeldus mirčiai, kaip nors pastatytų ant kojų!.. Beje, ir tai namiškiai įvykdė…

O man belieka pacituoti vieną iš paskutiniųjų labiausiai man patikusių miniatiūrų… Štai ji (pavadinimas mano):

 

Apie lakoniką rašant knygas

Turtingoje šeimoje gimė gražus berniukas. Jis augo, stiprėjo, bet nekalbėjo. Praėjo metai, antri, penkti, o jis – nė žodžio. Tėvai baisiausiai išgyveno, samdė geriausius gydytojus, tačiau tie nieko įtartino nerasdavo. Nežiūrint jų visų pastangų, berniukas tylėjo.

Ir štai vienų pusryčių metu vaikas padėjo šaukštą į šalį ir gražia lietuvių kalba pasakė: „Košė prisvilus.“ Tėvai pašoko nustebę, džiaugėsi, verkė ir prikaišiojo sūnui: „Kodėl tu mus taip ilgai kankinai, kodėl tylėjai?“ – „Apie ką kalbėti, jeigu iki šiol nė karto košė nebuvo prisvilus?“– atsakė berniukas. (“Durniškės”, 14 psl.)

 

Stasys Jonauskas

Maga papasakoti kelionės į Klaipėdą metu iš nepažįstamo žmogaus išgirstą istoriją apie garsų Žemaitijos – o ir visos Lietuvos! – poetą.

Apie Stasį Jonauską iš Skuodo, kur jis ir dabar gyvena (kurį prisiprašiau, kad šią knygą suredaguotų)… Esą, į literatūrinę popietę Stasį Jonauską pasikvietė Klaipėdos policininkai. Iš namų rašytojas išvažiavo anksti, bet kelionė nebuvusi sėkminga… Kely autobusas sugedęs… Keleiviai jaudinosi… Ne vieną kartą lipo iš autobuso, stabdė „tos pusės“ mašinas, tačiau norinčių vežti nelaimėlius ten, kur jiems reikia, – vis nebuvo. Keleiviai grįžinėjo į autobusą ir klausė vairuotojo: ar jis dar nepataisė gedimo, o gal įmonė kitą transportą rengiasi siųsti, – jei mobiliuoju su kažkuo vis konsultuojasi?

Taip panikuojant, šalia autobuso kelkraštyje ir nutrūko rašytojo Stasio Jonausko portfelio rankena. Portfelis trenkėsi į asfaltą, žinoma, atsisegė, knygos pabiro. Rašytojas susirinko knygas… Taip, vargais negalais pasiekė kelionės tikslą… Net nepastebėjęs, kad ten, kely, tokia pati nelaimė buvo atsitikusi ir vienos įmonės buhalteriui… Pasirodo, atsitiktinai rašytojas „priglobė“ ir svetimų knygų. Per antrą atsitiktinumą į tas knygas įrašė autografų ir padovanojo policininkams. O tie atsivertė (nebūt policininkai!), pasidomėjo, kas parašyta, ir tuojau pat nustatė, kad knygose – įmonės, kurią jie seka, juodoji buhalterija… Bet autografas… tai Stasio Jonausko!.. Gal jis ten dirba?.. Ir uždėjo antrankius…

Jeigu Stasys Jonauskas man į Plungę – mano leidžiamam žurnaliukui „Talentai“! – atsiuntė naujų eilėraščių (klausdamas: kaip?..), vadinasi, jau nesėdi cypėje?.. Antra vertus, jeigu girdėta istorija – tik anekdotas apie žymų – mat kai kuriais metais Stasys Jonauskas yra gavęs net po kelias šalies literatūrines premijas (pavyzdžiui, Jotvingių ir Lietuvos rašytojų sąjungos, o skaitytojai bibliotekose – pats mačiau tokių knygų likučių! – neva poezijos nuvertėjimo metais jo eilėraščius „suskaito“ „iki viršelių“!) – tad rašytojas gal ne vieno anekdoto vertas, nors jis – nė Petka, nė V.Čepajevas?..

 

ETC!..