Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas



žydintis ryto rožinis...

User Rating:  / 0

 

rasos beria rožinį rytui,

saulės pėdos virpina

gaivą,

baltai nuspalvinta, basa

į dieną mano meilė

brenda...

jos prausiasi pavasario

alsavime,

jos šoka ievų svaiguly,

kvatoja lyg mergaitės vėjo

baramos

ir maudosi žydėjimo

ugny...

į pienių vyną mintys

lekia,

geltonumo atsigeria sočiai,

užsimerkiu – žiedais žemė

kvepia,

vilioklė veda į misterijos

atolą -

iliuzija ir realybė pinasi,

tarpeklis pilnas žiedų...

meilė juokiasi, ievomis šneka –

neišeik, dar pabūkim kartu,

saulės rankos glosto man

širdį,

sielos klėtyje džiaugsmo

apstu.

rasos kužda man rožinį

šįryt –

į save... į save aš lyg paukštis

skrendu...

 

 

 

 

2018-05-10

...

User Rating:  / 0





Sekundė - lyg mergaitė laiko rogėse,
jos rankose - naujų vilčių žibintas,
uždegs jį sausio soduose,
kur šoks žiemos pelenės, princai...
Žmogaus širdis žvaigždėtą naktį
pakvies paukščius sugrįžt -
be jų sunku pavasariui atakti,
pramerkt žydėjimui akis...
Sekundė - lyg mergaitė...
Kas matė šypseną, girdėjo juoką,
tas jau parsineša iš sausio sodo
žvaigždes ir baltą sniego duoną...
Pro praviras duris įeina meilė -
ji sielos rūbais aprengta,
šviesa žemai jai lenkias -
iš pažinimo sutverta...
Dėkoju ir lenkiuos Žemynai,
atsiprašau klaidų -
ėjau aš labirintais
ir, įsikibusi sekundei į parankę,
akimirką bandau prisijaukinti...
Žiemos būtis aplink,
bet žvaigždės -
jose žmogaus širdis...



Dienos dovanos

User Rating:  / 1

 

Ilsiuos idilėje prie

jūros,

keliai į rūką atviri –

jais iškeliauja mintys

niūrios,

ne visada druska sūri...

 

Kvėpuoju dieviška

tyla,

ji sieloje Šopeną groja,

geltoni saulės angelai

lyg paukščiai

man pro debesis sparnais

mojuoja...

 

Lopšinės vygėj miega

vėjas...

Koks bučinys bangos

saldus!

Į širdį džiaugsmą šitaip

sėja

Kūrėjo meilė ir dangus...

 

2018-04-15

Su Mokytojų diena!

User Rating:  / 0

 

 

Mokytojau,
tavo žodis žalesnis už žolę -
jis pasėtas su meile širdy,
jis turtingas prinokusiais sodais,
jis lyg paukštis vaikų klegesy...

Mokytojau,
spalis lapais nukloja tau taką,
kai mokyklon rugsėjais eini,
tavo žodis balsu žemės plaka -
sieloj vaiko, kur saulę randi...

Mokytojau,
vaikuose tavo žvilgsnis palieka -
jis giesmėj pasaulio sparnuoto
ir į didį gyvenimo kelią
tavo žodis išeina ne imti, o duoti...

Mokytojau,
tau stiprumo, kur ąžuolo dangūs,
tau ir vėjo, kurs debesis gena -
tegu nieks neišrauna to medžio,
kurs už žolę žalesnis išauga...


***
Mieli Mokytojai, būkite mylimi, būkit sveiki, būkit šviesūs! Kas turi praeiti, tegu praeina, o jūs likit tiesūs savo dvasios tvirtovėj...
SU MOKYTOJŲ DIENA!


 

Adelės Daukantaitės foto

Vakaras...

User Rating:  / 1

 

Iš raudonos saulėlydžio tylos
grįžtu aš vakaru viršūnėm medžių
ir paukščių lizduose jiems pasakas 
seku,
žvilgsniu numegzdama kepurę
debesiui,
kurio nėra, kuris bevėjo vaiskume 
ištirpęs,
kuris rytoj atplauks papuošti dangų,
tuksendamas balandžio žingsniais,
ir plunksną žydinčią įmes į plaukus...
Snieguolę pabučiuos jis mano
lūpom,
žibuoklę spalvindamas mano akimis,
pamerks jis saulę į šalpusnį,
širdy kaip vaikas nusijuoks...

Balandi, aprengei mane drabužiais,
raudono vakaro tylos,
o sieloje šviesu, ten džiaugsmas 
supas,
kiekvieną pumpurą gyvenimui jis
pabučiuos...

2019-04-01

Į vakarą...

User Rating:  / 2

 

Iš purpurinės vyšnių
taurės
atsigeriu karališko vakaro,
liūdesys ieško savo
gimties -
nužydėjusioj liepoje blaškosi...
Ir atsiveria vartai regėjimo - 
paklusnumo lašai plauna
kojas, 
ir koks didis ateina tikėjimas,
lyg piemuo debesim aš
klajoju...
Meilei patalą klojasi mintys, -
kur bebūčiau, grįžtu aš
namo,
ir į širdį pakviesiu aš girdintį -
kelio akmenį, žolę ir sielą,
jog sudėjus
jis būtų vienintelis - tas tikrasis
svajonių dėmuo...

 

2018-07-10

Mes jį vadiname...

User Rating:  / 1

 

 

Apsivilko debesys vėjo švarkais,
tik sagas įsiūt pamiršo mintys,
pabiro iš dangaus akių , lyg iš pušies
sakai,
mėnulio šypsena ant balto žemės
tilto...

Toje vienatvės dalyje, 
kur įsikūnijęs nesumeluotas šerkšnas,
prigludo meilė ir joje
pravėrė žvilgsnį ten, kur jis užmerktas,
kuris nuo įsčių motinos šventų 
įdėtas žmoguje kaip saulės vaikas,
kuris užklotas angelo sparnu, - 
kurį vadiname širdies balsu,
kai kalbinam mes duotą žemiškąjį laiką...

Ach, tie debesys, pilkais švarkais!
Ne veltui vaikšto jie ant balto žemės
tilto -
mėnulio šypseną susirenka žmogaus
keliai,
kad mes išgirstume, kaip meilės uogos
sirpsta
šerkšnu apsnigusiais drugiais...

2019-02-10