LAIKO MOZAIKOSE
/ 0
- Informacija
- Publikuota Penktadienis, 21 Gegužė 2021 10:03
- Parašė Regina Miežetienė
- Skaitytojų: 1746
,,Laiko mozaikose“ (2020 m.) perjaučiamas gyvenimas nuo laukiamo pavasario pranašo vieversio giesmės iki gandrų skrydžio ,,pro vėjų pagairę“ ir likusios tylos... Nuo mėnulio jaunaties vilčių svajingumo iki jų praeinamybės, rimties delčios krėsle... Susimąstoma dėl gyvenimo trapumo, laikinumo, subyrančio ir atsinaujinančio gildančio nerimo, meilės ilgesio, prasmės – beprasmybės... Prisiliečiama prie tam tikrų vietų, asmenybių, palikusių nemenką įspūdį, kvietusių įsižiūrėti į save, ieškoti paskirties gyventi tautai ir savo tėvynei kaip K. Donelaitis, Vydūnas, J. Biliūnas, Žemaitė; išlaikyti esmines žmogiškąsias vertybes, kaskart pro ,,metų rėtį“ nuberti kasdienybės apnašas, kad pulso dūžiai neimtų retėti...
Rugsėjui
Dovanok
žaliai melsvus
bangų karoliukus,
į ežerus akių
smaragdiškas
nendrynų
atspindys
pritinka;
apjuosk
jų plaukus
saulės vainiku,
te pirštų švelnume
dar kraujas tvinksi,
priglusk į trumpą aistrą
gyvenimo svajų –
į puokštę rausvą lapų,
rugsėjo knygai rinktą,
pabūk šviesos karoliuku,
smaragdiškos ramybės tiltu...
* * *
Paskutinės
vasaros dienos –
šermukšnių
saulėtas gurkšnis
aitroko raudono vyno
tavo širdžiai paliesti...
Kai rudenio
lietūs ims purkšti,
tegu užkaista akys
lig pat šalnų vėlyvų
degančių uogų kekėmis...
Kadugio spygliu
nesmeik širdies –
šakelėje Verbų
ji Tikisi Vilties,
kad Mylim –
suklupus prieš altorių,
Trejybėje glaudies –
gyvybės saujoje
lašu krapylo...
Tegu srovens
virpėjime giesmės
pavasariškas Aleliuja –
žydėk, širdie, gyvenk
palaiminta į spyglio dūmą...
žaliuoti,
kol sparnai skardens
virš pievų žiedo budinti,
o krintant lapams nuplevens
rausvom žarom į rudenį...
Aklavietė
Gal nori tyliai pasitraukti,
nerasdamas kelių iš labirinto –
aklavietės, kur atsidūrė meilė,
pavargusi vėl meilės šauktis...
Į pelkių tyrus ją išginki,
užriski akmeniu, jei žeidė –
paplentės laukas plynas
rugiagėles surinks
ant mūsų veido – – –
Išgirstu
Vėl išgirstu – obuolys
krenta ant stogo į naktį,
supliaukši žuvis tvenkiny
ar bebras, guolį suradęs;
sušiurena pastogėj pelė –
gremžias varvėjusios žvakės,
suboluoja keistai skrybėlėj
sienoj išblukusios akys...
Teklostos šilčiau židiny
žarijos, žarijoj prigludusios,
kad įsipliekstų ugnis
dar neišėjusių lūpose...
Į rūką
lapkričio
mėnulio
jaunatis
pakyla
su atminų
vardais,
jų prašymais
ir pažadais,
kol saujoje delčios
tik smiltele nubyra
tenai, danguos,
žvaigžde į tylą...
ieškodama kažko
dar mūsų akyse –
gal vėjo sparno –
gulbės – varno –
nunešti mesto
į rūką lapkričio
iš Žemės įsčių
išeiti – grįžti...
Vydūnas
Tos akys...
skvarbios ir reginčios
dailę bei grožę
visos kūrinijos –
žmogaus kaipo dievo
suprantančios esmą
tautai gyventi
ir savo tėvynei...
Šviečiąs baltumu
lyg krivių krivaitis,
paniręs palaimoj į tylą,
šventadienio rytą
Verdainės pakrantėj
randa sau tapatybę...
Užtvindys gal sielą
lyg skambantys lietūs,
į žalumą sodrią paskendę,
virš kūdikio lopšio
prasilenkė laikas
pasauliui kitam –
nesulaikomam...
Žemaitis
Kāp tomsės, tīlės eglės –
pastuovės, rimtas, ligo niūrės,
kāp kūlis, truopnē žemie smēgės,
stuoruosės, sergies nomus drūtē.
Kāp ūkolis – ruodas nepeši,
bet sraunē ordolious kāp opė,
bruolėškā tapšnuos par peti,
jē anon ėlgiau kėik pajosi…
Žemaitis īr karīngs ėr ožsėspīrės,
tā vėsus ūkolius nuspėrs,
vo sava kalbuos napamīnės,
jē rēks, ož sava gėnti mėrs...