Neviltis
/ 0
- Informacija
- Skaitytojų: 2025
Manęs jau niekas nebestebina,
Tik liūdna ir sunku širdy—
Antai palaukėj susidegino
Stovėdami ožekšniai keturi.
Ir niekas jų neapraudojo,
Stūksojo miškas nebylus,
O vėjas springdamas kvatojo
Tarp ąžuolo rudų šakų.
Ir supratau—nerūpi niekam
Kitų troškimai, nei kančia,
Ir neišdegins jokios liepsnos
Abejingumo širdyse.