Stefanija Gribauskienė

Gimiau mažame Sedos miestelyje. Augau ir gyvenau jame iki 18 metų. Po to – tremtis, gyvenimas Liepojoje (Latvija) ir vėl Lietuva. Gyvenau Plungėje, dabar – Šiauliuose.

Mano eilėraščiai kuklūs, suprantami kiekvienam skaitytojui. Nuo 1947 m. iki 1997 metų jų įvairios temos: tremtis, ilgesys, meilė, gyvenimas, jumoras... Iki tremties parašyti mano eilėraščiai dingo. Kai ką prisiminus, tremtyje užrašiau.

Mano gyvenimas margas: daug vargo, ilgesio ir truputis džiaugsmo. Kankino ligos, sunkūs darbai, vyro netektis. O dabar – vienatvė. Ramindama save, užpildau tuštumą, rašydama eilėraščius.

Man kužda širdis, kad turiu ką nors palikti po savęs.

O ką?

Tik kuklius metų metais rašytus eilėraščius, vargo ir džiaugsmo kupinus. Eilėraščiai buvo skaitomi sanatorijose, mokyklose, tremtinių suvažiavimuose. Spausdino žurnalas „Ūkininkas“, savaitraštis „Žemaičių saulutė“, „Būdas žemaičių“, „Plungė“, jų yra Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos knygose „Veidu į Tėvynę“, „Vilties žarija“, Sedos literatų klubo „Varduva“ almanache  „Varduvos vingiuose“, „Vingiorykštės“ literatų klubo almanachuose „Lietaus dvasia“, „Vaivorykštėj ištirpęs liūdesys“, „Šauksmas tyloje“ .

Eilėraščiai sugulė trijose mano knygose: „Kai pražydo alyvos“ (2001 m., Jonava), „Saulėlydžio taku“ (2004 m., Plungė), „Sielos duona“ (2009 m., Jonava).

 

Esu Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ (nuo 1998 m.) ir Sedos literatų klubo „Varduva“ narė, priklausau Lietuvos kaimo rašytojų sąjungai.

Kas skaitys mano eilėraščius, prašau – neteiskit. Aš – ne poetė, tik literatė.