Svečiuose pas poetę Stasę Vičiutę-Bertauskienę

 

 

Gražią gegužės 28 dienos popietę Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ kūrėjus pakvietė į savo sodybą poetė Stasė Vičiutė-Bertauskienė. Žodį „poetė“ rašau drąsiai, nes Staselės (taip ją vadiname) poezija gili, lyriška, graži ir savita. Meniškas sakinių ritmas lengvai banguoja nešdamas prasmingą žinią jį skaitančiajam, plaukte plaukdami sakiniai pasakoja ištisas istorijas iš mūsų gyvenimo kasdienybės, būties prasmės, tarpusavio santykių, sąlyčio su gamta ir savimi. Meilės lyrika lyg vaiką už rankos veda į susitikimą su ja- valiūkiška, ilgesinga, kenčiančia ir mus mylinčia...


Apie Staselės poeziją galėčiau rašyti didžiulius straipsnius, bet noriu grįžti į svečius pas ją, kur karaliauja jos rankomis kurtas grožis. Ilgai grožėjomės gėlynais ir alpinariumais kol susėdome sode po abelimi skaityti poezijos, padiskutuoti, aptarti einamuosius reikalus ir būsimą renginį (Tai buvo prieš knygos „Šokanti vienatvėje“ sutiktuves). Man labai knietėjo pasidalinti mintimis apie Jeronimo Lauciaus knygutes „Ateitis – tai mintis“, „Tu vienintelis gali“, „Tu vienintelis turi“, „Dėl savęs, tavęs, nesvetimo“, kurias perskaičiusi radau gerų dalykėlių sau ir pamaniau, jog tie dalykėliai gali duoti naudos visiems, ypač pasaulį matantiems jautriau, giliau.


Literatų laukė skanūs pietūs, kurių metu ne tik „virė“ diskusijos apie poeziją, jos sklaidą, reikalingumą, bet dalinomės ir savo kūrybinių dirbtuvių paslaptimis, ir skaitėme, skaitėme savosios sielos gelmių raštus kol lietaus debesys ir griaustinis išvarė iš nuostabaus sodo. Dar ilgai vakarojome, dainavome, šokome.

Ačiū Stasei Vičiutei-Bertauskienei už suorganizuotą mažutę poezijos pavasario šventę.