Džiaugiuos, kad mūsų kelias lygus,
Be posūkių, be vingių, be duobių,
Ir nepavydžiu aš tėvams jų žygių,
Romantikos rūsčių kovos dienų.
Neteko mums žygiuot per kulkų lietų,
Žiūrėt juodajai mirčiai į akis.
Išmokom taikiai dirbti ir mylėti,
Ir savo rankom ateitį statyt.
Bet nesuklupsime ant pirmo grumsto,
Jei bombos kelią vėl išraus kada—
Išmokom dirbt, mokėsime ir grumtis
Laisvos šalies jauna karta!