Įsimylėti... ąžuolą

Informacija: Publikuota Ketvirtadienis, 16 Lapkritis 2023 07:39; Parašė Ilona Linkevičienė; Skaitytojų: 477

Vaistams nuo plaučių uždegimo pagaminti reikia pušų sakų. Kur aš jų rasiu? Mūsų parke gal ir augo kažkur pora pušelių. Vieną – netoli upės tai tikrai mačiau, o antrąją kažkur lyg ir prie kalvelės buvau pastebėjusi, vedžiodama šunį.

Spėriai ėjau parko takeliu, mintydama, kur tas pušeles galėčiau rasti. Ne ten, ne. Ir ne šiame medžių kvartale. Ne. Žvalgiausi aukštyn į medžių šakas, ir į šonus – bene pamatysiu? Pasukau iš tako ir tiesiai pievele pro ąžuolą patraukiau kalvelės link.

Ir sustojau. Ne, mane sustabdė. Nesupratau kas. Kažkas atsitiko. Susiėmiau už krūtinės. Per vidurį – ne ten, kur širdis. Abstulbusi apsižvalgiau. Nebuvo nieko. Vakaras tuščiame parke ir tyla. Pakėliau akis aukštyn – kelių šimtmečių senumo ąžuolo šakos rėmino dangaus vitražą. Tai iš kur ta jėga, užgniaužusi kvapą? Jei ji girdėtųsi – zvimtų tarsi aukštos įtampos laidai. Jei ta jėga turėtų šviesą – apakintų. Jaučiau įtampą, kuriai neturėjau paaiškinimo, kuri vėrė kiaurai mano kūną, priversdama smarkiau plakti širdį ir tvinkčioti smilkinius.

Kas tai?

Labai atsargiai ir lėtai pasitraukiau kiek į šoną. Tebejaučiau tą jėgą. Smarkiai kilnojosi krūtinė, o mintys žaibais varstė galvą. Kas tai? Kas tai? Vis dar nieko nesuprasdama, žvalgiausi aplink ir... mėgavausi ta jėga, ta energija, kurią jaučiau. Ąžuolas? Nejaugi jis?

Čia ąžuolų – visas gojelis. Pagonių sodintas šventas medis. Atlaikęs šimtmečių išbandymus, šiandien jis šaknimis traukė vandenį iš kadaise buvusios šventosios žemės, paversdamas jį gyvybės syvais netrukus besiskleisiantiems pumpurams. Ta nematoma, bet jaučiama sula tekėjo po stora rantyta žieve, kildama aukštyn galingomis šakomis, kur pasiekusi pumpuro užuomazgą, sėmė paties dangaus energiją.

Pavasaris. Netrukus Velykos. Bunda gamta. Ir ąžuolas visa esybe spinduliavo pavasarinio atgimimo energiją. Tai buvo taip stipru ir galinga. Gal net grėsminga – argi gali paprastas žmogus būti tokio galiūno bendrystėje, kai šiame sūkuryje susilieja žemės, medžio ir dangaus jėgos, viena kitą papildo, rezonuoja ir tiek sustiprėja, kad tampa jaučiamos.

Truputį išsigandau. Juk tai senovės žynių garbintos jėgos, laikytos šventomis! Nes tie žyniai jas jautė, jomis tikėjo, jos buvo antgamtinės.

Tą vakarą jokios pušys neberūpėjo – susimąsčiusi grįžau namo. Jau kitokia. Tarp ąžuolo ir manęs užsimezgė ryšys. Keistas toks – baimingas, pagarbus, tylus, paslaptingas. Nes nesuprantamas.

Savo ąžuolą įsidrąsinusi aplankiau tik po trijų dienų.

Savas. Jaučiu. Jo energetika truputį susilpnėjusi, bet ta pati. Suabejojau pati savimi – o gal suklydau anądien, gal tik taip pasirodė? Prisiartinus prie storojo kamieno abejonės dingo – taip, tai buvo taip stipru, kaip tada. Susijaudinusi prabuvau ąžuolo draugijoje keletą minučių – tai buvo kažkaip perdaug intymu. Tolstant nuo kamieno, jaučiau, kaip silpsta žemės – ąžuolo – dangaus jėgų sukurtas laukas, kol visai nebejaučiau.

Ąžuolas. Jis – mano. Jaučiu jį. Žinau tai.

Dar prabėgus savaitei, aš jau išdrįsau jį švelniai apsikabinti. Iš pietų pusės nuo saulės jo kamienas buvo maloniai įšilęs, jo energija – nurimusi. Tik potyris apie buvusią nesuprantamą jėgą vertė jaudintis. Prisijaukinau ąžuolą. Ar jis – mane?

Tais metais, kai, atrodydavo, jog niekas nemato, ne kartą prieidavau prie buvusiojo šventojo medžio. Jis liko nebylus. Daugiau neišsidavė. Iš arti ir iš tolo žvelgdavau į jį, tarsi į savo paslaptį, tarsi į savo nuosavybę, net praeidama pro šalį, mintimis pasilabindavau. Didžiavausi tuo. Ąžuolas! Jis – mano.

Kitą pavasarį įprastą dieną skubėdama su pirkiniais pro šalį, stabtelėjau. Jis kvietė mane. Jaučiau. Žinojau. Prisiartinau. Prie pat kamieno. Didžiulė energija, rodos, net vibravo. Įtampa. Laukas. Tas pats. Toks pat. Atsitolindama jam pažadėjau: ateisiu ryt.

Kitądien ąžuolo galybės ratas dar prasiplėtė. Buvau ne tiek nustebusi, kiek sužavėta. Taip per savaitę tas laukas jau užpildė visą erdvę tarp šakų ir šaknų, o aš tyliai didžiavausi: jis – gyvas. Šimtmečių galiūnas gyvesnis už mus.

Taip kasmet pavasariais aplankydavau savo šventąjį galiūną.

Vieną vasarą – o ji buvo karšta ir sausa – pastebėjau, kad manojo ąžuolo šakos ima džiūti. Sugėlė širdį – tarsi pati būčiau likusi be pirštų. Rudenį parko tvarkytojams išūžiau ausis, įkyrėdama savo ugningomis kalbomis, prašydama, kad nenugrėbtų, bet paliktų bedžiūstančiam ąžuolui bent nukritusius jo lapus – ir maisto, ir apsauga nuo šalčio paviršinėms šaknims, gal tada nustos augti ir grybai, mirtinai pavojingi medžiams. Nebuvau išgirsta. Ašarų pilnomis akimis žvelgdavau ir į parko tvarkytojus, kurie su traktoriumi kaip po lauką važinėjo ąžuolų gojelio žeme, kurioje nebeaugo nė žolė – vien tik samanos dar išgyvendavo ant uoliai grėbliais nugrandyto paviršiaus. Be gailesčio iš ąžuolo būdavo pavagiami paskutiniai nukritę lapeliai – o jų ant šakų likę visai nedaug. Plika žemė, nuogos ąžuolo šakos... Iš nevilties koneveikdavau valdžios vyrus, kurie nė nesiteikė atsakyti į mano laišką – iš apmaudo ir bejėgiškumo, kad aš, žmogus, niekaip negaliu padėti ilgaamžiams ąžuolams.

Jausdama didžiulę kaltę, jau net iš tolo vengdavau savojo medžio. Juk jis šventas. Praeidavau pro šalį tarsi nusikaltimo bendrininkė, nedrįsdama pakelti akių. Man buvo gėda. Bet ryšys su ąžuolu tebebuvo, ir neišmaniau, ką daryti.

Ir tada... Tada aš jį išdaviau. Taip. Susiradau jaunesnį, gražesnį, žaliuojantį, augantį drėgnoje vietoje apsuptoje upelio vagos. Irgi ąžuolą. Bet niekada nebuvau prie jo priėjusi. Bent tiek. Maniau, prisirišiu prie jo – šis bent turėtų išgyventi. Ar senąjį pasmerkiau myriop? Galbūt, nors neatsisveikinau su juo. Tik bijojau, kad jo netekusi baisiai kentėsiu. Ar tai pateisina mano išdavystę? Nežinau. Nes jaunojo ąžuolo nevadinau savu. Niekada.

Nepaprastai stipri vasaros audra kažkurią naktį išguldė net keliasdešimt medžių. Ateini į parką ir apsižvalgęs matai bent kelis išverstus ar nulaužtus medžius. Ir taip pakeliui – per visą parką. Vienas – lūžęs, kitas – iš pačių šaknų išverstas, dar kitas krisdamas ir gretimą medį paguldęs. Nerami žirgliojau per kamienus, gulinčius ir užtvėrusius kelią, apeidama žalias jų lajas, jau sugulusias ant pievos. Užmečiau akį į upelio vingį. Ką? Ąžuolas lūžęs? Perpus? Tas jaunasis? Žaliasis? Metras kamieno bestypsojo užvertęs aštrias lūženas. Tas, kuris – ne mano. Tas, su kuriuo išdaviau šventąjį. Savąjį.

O jis, mano išduotasis, žmonių apvogtas, badu marinamas, dėl drėgmės trūkumo džiūstantis, baisiųjų kelmučių apsuptas tebestovėjo. Ramus. Išdidus. Galingas. Jo kamienas – penki su puse metro apimties, jis turi ne mažiau kaip septynis šimtmečius, o rudenį dar bėrė giles. Aš būdama tikra niekšė, prisirinkau jų, parsinešusi išgliaudžiau, pakepinau, sumaliau ir pasidariau kavos. Geriu. Ji man teikia maisto medžiagų. Nespringstu ja, ne. Ji labai skani. Tik kažkodėl ašaros – pampt pampt į puodelį.

Išgeriu ir jas.