Mumija

• 

Informacija

Publikuota Pirmadienis, 06 Lapkritis 2023 08:54

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 659

 

Į stotį susirinko mūsų visai nemažas būrelis – daugiausia jaunimas. Linksmai nusiteikę klegėjome, laukdami gidės, kuri mumis ne tik pasirūpins kelionėje į Leningradą, bet ir ten viską aprodys ir globos. Kelionės man, kai ir mano draugei, su kuria kartu dirbome, visai patiko. Mudvi buvom jaunos ir netekėjusios, ir ta pramoga – ekskursija į kitą, už tūkstančio kilometrų esantį didmiestį turėjo keistoką, jaunimui būdingą jausmą – lyg ir norą susidraugauti, susipažinti, galbūt pagaliau surasti savo meilę. Ir tai buvo normalu.

 

Bet, pasirodo, mūsų turistų grupėje vyrų apskritai buvo tik keletas, ir tie patys – jau pagyvenę ir sukūrę šeimas. Nusivylimas tepasireiškė tik mudviejų su drauge apsikeistuose žvilgsniuose. Nėra bernų. Nėra. Tiesa, buvo vienas toks jaunas, mūsų amžiaus, šviesiaplaukis vyriokas – aukštas, gana dailus, – bet ir jis mūvėjo vestuvinį žiedą. Jis laikėsi atokiau nuo moterų ir merginų metamų žvilgsnių jo pusėn. Ko norėti – jos visos stengėsi prieš jį pasirodyti visu gražumu ir žavesiu.

Ekskursijos grupelė netrukus tapo kaip tikra šeima. Šnekučiavomės tai su vienais, tai su kitais gana linksmai ir draugiškai. Mudvi su drauge irgi prisišliedavome tai prie moterų, paplepėjusios kiek, paeinam prie kitų porų, persimetam viena kita fraze, stengdamosios labiau susipažinti. Tačiau, kad ir su kuo šnekėdavomės, mano – ir mano draugės taip pat – žvilgsniai vis nukrypdavo į atokiai stovintį tą jauną tylenį – su žiedu ant piršto. Vilties nebuvo jokios, ir negalėjo būti, nes vedę vyrai mudviem buvo tabu.

Atvykus į Leningradą, mus maloniai nustebino šis didelis ir labai gražus miestas su nuostabia architektūra. Ir šviežias, gaiviai kvepiantis oras – buvo vėlyvo pavasario ankstyvas rytas. Beklaidžiodami ir besigėrėdami miesto gatvelėmis ir pastatais, visi smagiai ir linksmai klegėjom, kol netikėtai pajutau tylųjį blondiną bežingsniuojantį šalia mudviejų su drauge.

Įėjus į Ermitažą, mano akys sublizgo – nuo mažumės domėjausi menu ir dabar labai troškau pamatyti nuostabiuosius paveikslus. Mūsų būrelis, vedžiojant gidei, nejučia pradėjo skirstytis – ne visiems buvo įdomūs tie paveikslai. Kažkas nuėjo atsigerti kavos, kažkas pavargęs prisėdo ant suoliuko. Mano draugė tarstelėjusi, kad jai tie paveikslai visai neįdomūs, nuėjo prie kioskelio. Aš ėjau toliau, iš salės į salę, ir užvertusi galvą spoksojau į didžiuliuose paauksuotuose rėmuose besipuikuojančius meno šedevrus.

„Bet kiek čia jų daug!“  – kažkas lietuviškai tarstelėjo.

O aš maniau iš grupelės likusi viena. Atsisuku – šalia blondinas.

„Kur mūsų visa grupė?“ – paklausiau.

Jis gūžtelėjo pečiais: „Pasimetėm bevaikščiodami po sales“.

Apsidairę supratome, jog iš mūsų turistų grupės likom vieni du muziejuje tarp šimtų kartkartėmis prie paveikslų besusigrūdančių lankytojų, kalbančių įvairiomis užsienio kalbomis.

„Eime?“ – paklausė.

Nežymiai linktelėjau galvą, ir  abu, jau užvertę galvas, retkarčiais persimesdami vienu kitu žodžiu, ėjom kartu per nesibaigiančias puošnias sales su paveikslais. Kad nepasimestume ir mudu, susikibom už rankų. Ir taip kartu. Iš salės – į salę. Aš jau žinojau šio vaikino vardą, sakė, jog į ekskursiją atvažiavo iš kaimo. Buvo jauku šitaip likti dviese tarp šimtų nepažįstamų žmonių, eiti, žvalgytis, kalbėtis. Tiesiog labai gera! Jaučiau – abiem. Staiga mudu  sustojome ties didžiuliu Rubenso paveikslu. Pamatęs meistriškai nutapytus nuogų moterų kūnus, jis stabtelėjo ir kiek sumišo. Ar tai dėl savo minčių, ar dėl manęs? Nesupratau. Man nerūpėjo. Tenorėjau jam pasakyti… Ir jis, tarsi norėdamas geriau išgirsti, o gal tiesiog būdamas gerokai aukštesnis už mane, palenkė galvą visai prie pat mano veido. Gal net kiek per arti. Buvo malonu jausti jo artumą. Ir tai nė kiek netrikdė.

Ir tada aš jam pasakiau: „Žiūrėk, kaip tais laikais žmonės įsivaizdavo tobulą moters grožį. Tik tokios gražuolės ir būdavo tapomos“.

Pajutęs mano ramų ir protingą požiūrį į nerimą keliančias paveikslo scenas, mano naujasis draugas nutilo ir pagarbiai pažvelgė man tiesiai į akis: „Kaip nuostabiai tiksliai tu tai įžvelgei...“

Jo jaudulys aprimo, pajaučiau, koks jis laimingas ir visiškai manimi pasitikintis. Tą akimirką viskas tarp mudviejų apsivertė. „Įsimylėčiau“, – pagalvojau, ir tai buvo tarsi atsakas mano akyse, kai mudu kiek per ilgai žvelgėm vienas į kitą, abu sulaikę kvėpavimą.

O sekanti mintis: „Ne. Negaliu...“

„Žinai, aš noriu dar pažiūrėti į Egipto mumiją, leisiuosi į rūsį, ji ten eksponuojama. O ar galėtum nueiti ir nupirkti kavos?“ – tepaklausiau.

„Gerai, lauksiu tavęs grįžtant“, – trumpas jo atsakymas buvo ištartas labai tyliai ir švelniai.

 

Mumija gulėjo kažkuo apvyniota. Šalia jos – kūdikis, irgi balzamuotas. Perskaičiau pavadinimą – tai buvusi Egipto šokėja su savo vaiku. Akimirksniu mano kūnas nuėjo pagaugais.

Pajaučiau, tarsi regėčiau jos istoriją, kurią perteikė ji man tiesiai mintimis ir jausmais. Ir tai buvo man taip akivaizdu, jog net sudrebėjau. Ji buvusi neeilinė miesto pilietė, toli gražu ne. Ji buvusi ypatinga, kaip ir jos kūdikis, nes juos balzamavo kartu – mirusius. Žuvusius? Nužudytus. Jauna šokėja – ji buvusi labai  graži. Taip, ji turėjusi mirti dėl kažkokios man nežinomos priežasties. Dėl meilės? Taip. Uždraustos. Juk jis turėjo būti ypatingas, tas vyras? Taip, bet ne jos. Tas vyras buvęs kitos. Ir ji turėjusi mirti. Kartu su vaiku.

Ta istorija privertė mane virpėti viduje visais nervais iš karto. Aš pajaučiau labai stiprią, labai baisią ir siaubingą energetiką – tarsi tai būtų buvę gyvi vaiduokliai, turintys neįtikėtinų galių. Maža to, sugebėjusių man kažką nebyliai pasakyti, atskleidžiant tragišką istoriją. Stovėjau prie mumijos muziejaus rūsyje pagauta šiurpo. Bet nesitraukiau. Jaučiau jos aurą – mirusią, ir tarsi gyvą, neramią ir galingos energijos kupiną, bauginančią ir tarsi bandančią įsisiurbti prie gyvo žmogaus, kad galėtų rasti jėgų pakilti, nusivynioti tą prakeiktą susiraukšlėjusią drobulę, atgaivinti savo kūdikį ir grįžti kelis tūkstančius metų į praeitį, į savo vietas, iš kur buvo išgabenta, atgal į savo gyvenimą, kuriame buvo ištikta tragedijos, tęsti savo gyvenimą grožio, jaunystės, šokio ir meilės pasaulyje, būnant laiminga, auginant savo meilės vaisių. Ir nieku gyvu nebegąsdinant žmonių muziejuje – tokių svetimų ir nieko neišmanančių apie uždraustąją meilę.