Onutė Sigulda Valužienė

Netyčinuką vaiką šeimoje

Gandrai per langą įmetė, – mane!

Vėjas sparnais glostė rudenio pečius,

Derlius į aruodus biro su kaupu.

Klevų viršūnės auksu apsipylė,

Šakos iš nuoskaudos nusviro...

Tarp penkių vyresnių aš buvau šešta,

Bet – ačiū Dievui! – dėmesio centre...

Buvau penkerių metukų kai sesė mane vedė į mokyklą. Buvau „Žiopliukų klasėje“. Grįžti namo – kelias tolimas, ir eiti tekdavo vienai, nes sesė grįždavo žymiai vėliau po daugelio pamokų... Bijojau tada perkūno, žaibo ir šunų... O apie povątrūksta net žodžių! Jis ant tako stovėdavo ir švytruodavo išskėtęs savo nuostabią uodegą, kedendavo snapu ir šniokšdavo... Daug kartų nuo jo bėgdavau verkdama.

Netrukus vaikystė išblėso kaip vaivorykštė. Kiek čia tos paauglystės! – ir jau pana. Jaunystė merkė žiedus į vazas, o laikas viską sudėliojo į savo vietas. Paskutinis skambutis išspaudė ašarą... Po jo – išeini į gyvenimą.

Buvo sunkmetis – gąsdino tremtis, nes tėvelis buvo nuteistas kaip politinis kalinys ir išvežtas į Krasnojarską. Ten susirgo ir po kelerių metų grįžo. Tais metais, kai baigiau vidurinę, mirė. Visa šeima buvo išblaškyta. Mirė brolis.

Ištekėjau. Gimė du vaikai – dukra ir sūnus. Vyras mokinosi. Aš įstojau į Kauno prekybos technikumą. Abu kartu negalėdavome išvažiuoti į sesijas, tad man teko įsidarbinti. Dirbau daugiausia „Pabaltijo geležinkelyje“ (įstaiga priklausė Šiaulių miestui) parduotuvėje „Snaigė“, Jaunimo vidurinėje mokykloje bibliotekininke, Namų valdyboje – pasininke, nepriklausomos Lietuvos laikais – privačiose parduotuvėse.

Pradėjau rašyti jaunystėje. Tai buvo proginiai kūrinėliai, neišsaugojau eilėraščių. Vėliau, kai žuvo sūnus, pasipylė skausmas bangomis, išgyvenimus skandinau ašarose ir popieriaus lapeliuose. Stengiausi rasti save, būdama apsupta artimųjų.

Prieš dešimt metų įstojau į Kaimo rašytojų sąjungą, dalyvavau Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ veikloje. Išleidau tris poezijos knygas ir vieną knygelę vaikams. Nemažai mano kūrinių knygose, išleistose kartu su kitais Kaimo rašytojų sąjungos nariais, bei Plungės literatų klubo almanachuose.

...Nieko neliko, kaip tik bėgti kartu su laiku. Į praeitį bijau pažvelgti. Matau aplink margą gyvenimą – kaip genelį. Su džiaugsmu sutinku visus metų laikus, žydėjimą, saulę, žvaigždėtą dangų. Glaudžiuos parke prie ąžuolo, noriu pasisemti stiprybės. Už žmogų gražesnio nieko nebūna: kai nelaimėje paduoda ranką ir gali į jo delną supilti keletą savo skausmo trupinių; daryti gera kitam, jei nori pats susigauti laimingų akimirkų. Stengiuosi perbristi seklesnę upę ir kitoje pusėje pailsėti ant lieptelio. Esu laiminga, kai aplanko likę vaikai, ateina, atvažiuoja... Turiu du anūkus. Naktimis nerimauju – rašau... tarsi nemigo naktų auklė...

 

Vaizdo įrašai:

Onutė apie save.

Eilėraštis "Stebuklas"

Eilėraštis

Eilėraštis