***

User Rating:  / 2
PoorBest 
Parašė Stasė Vičiutė-Bertauskienė
Skaitytojų: 2023

 

Bokštai kryžiais dangų parėmę,
Ant gyvenimo laiptų – stiklai.
Man erdvė ir bažnyčia, ir pieva,
Nes bet kur išsiverksi laisvai.

 

Po šiuo tiltu vanduo tebeverda,
Dega ledas, negęsta laužai.
O tamsos tokios didelės akys
Veria sieną ir stiklą kiaurai.

 

Varpo dūžiai užbaigia dieną,
Nakčiai ašaros sunkias lėtai.
Dar nesimeldžiu – žemę bučiuoju.
Nkryžiuotajam skauda ilgai.

 

 

Regis, rūmai buvo iš plytų...
Ko aptirpo tvirti pamatai?
O kai akys nukrypsta į kryžių,
Net ir stogas jau šviečia kiaurai.

 

Nuogos šakos nebeslepia nieko,
Vietoj rūmų – seni pamatai...
Baimės pirštai virpina žvakę...
Klausk, - už tai ar atleistų vaikai?..