Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,
Pasauli, man prasmingas ir gražus.
V.Mačernis
Ką gi reiškia gyvent,
Kada dūžta nedūžtantis laikas?
Atsiklaupt, atsigerti vandens
Iš kibiro viso lyg vaikas.
Ir plačiom akim į tave,
O Būtie! Į tave pažiūrėti.
Lyja lyja dienom, tavyje
Rasiu kuo dar tikėti.
Atsivėrus visa širdimi
Lyg kraujuota žaizda priešais vėją,
O Būtie, aš tikėsiu tavim
Ir šiandien, ir rytoj kaip tikėjus.
Dūžta formos aplink, ir laike
Gal minutei sustoji, sekundei.
O paskui – tekinom į tave.
O Būtie! Tu vis gundai.